• Increase font size
  • Default font size
  • Decrease font size
Pradžia Bažnyčia Laisvė ir rėmai, dvasia ir tiesa. Iš naujo atrasti biblinį šlovinimą - Puslapis 2

Laisvė ir rėmai, dvasia ir tiesa. Iš naujo atrasti biblinį šlovinimą - Puslapis 2

El. paštas Spausdinti PDF
Straipsnis
Laisvė ir rėmai, dvasia ir tiesa. Iš naujo atrasti biblinį šlovinimą
Puslapis #
Puslapis #
Puslapis #
Puslapis #
Puslapis #
Puslapis #
Puslapis #
Puslapis #
Puslapis #
Visi puslapiai

II. Trys dalykai, apie kuriuos kalba Naujasis Testamentas

1. Apreiškimo Jonui 4 ir 5

Norėčiau pradėti nuo nuostabaus veiksmo Apreiškimo knygoje, apie kurį kalbama 4 ir 5 skyriuje. Ten aiškiaregį Joną pašaukia apsilankyti dangiškuose dvaro rūmuose. Kartu su juo stebime, kaip visa kūrinija išlieja šlovinimą savo kūrėjui. Tai – istorijos išsipildymo vizija. Ją matome 21 ir 22 skyriuose, tačiau ji – ir mūsų realybės dalis. Tai, kad Jonas girdi pakvietimą pažvelgti, „kas toliau turi įvykti“ (4,1), nereiškia, kad 4 ir 5 skyriai yra ateities vizijos. Tai – sosto vizijos, kur vyksta nesibaigiantis šlovinimas. Čia pranašui atsiveria ateities regėjimai, kuriose jis mato, kaip nuo ritinio (5,1) palaipsniui nuimami antspaudai.

(Žymiosios Wesley himno (O, kad meilė amžinoji // Love Divine, All Loves Excelling – lietuviškas vertimas šio posmelio neturi vert. past.) eilutės „Kol danguje rasim namus: / kol prieš tave nusiimsim savo vainikus, / apsvaigę nuo nuostabos, meilės ir šlovės“ nors apibūdina gražiais žodžiais, vis tik nesupranta šios scenos esmės, nes bando jai priskirti laikų pabaigos, o ne dabarties realybės vaizdinį. Kuomet Danielius kalba apie tai, „kas įvyks dienų pabaigoje“ (2,28-29.45), jis kalba apie sosto menę, kurioje jis stovi prieš karalių.)

Atrodo, kad 4,1-2 atsiveriantys dangaus vartai ir dvasios pagava iš esmės yra tas pats. Žemė ir dangus yra persipynusios Dievo kūrinijos sferos, ir kuomet Jonas yra dvasios pagavoje, staiga jam atsiveria dangiškoji taip vadinamo kasdieninio gyvenimo dimensija.

Čia nėra tinkama vieta detaliai aptarinėti šiuolaikinės Apreiškimo knygos mokslinės analizės, bet D. E. Aune (3 vols; Word Biblical Commentary 52; Dallas: Word Books 1997-98), teigia, kad ši scena atspindi ir tyčia mėgdžioja karališkųjų rūmų tradicijas, lygiai kaip ir G. K. Beale (The Book of Revelation: A Commentary on the Greek Text, New International Greek Testament Commentary; Grand Rapids: Eerdmans 1999), kurio nuomone autorius pateikia Senojo Testamento aliuzijas – ypač Ezechielio 1, bet dar labiau Danieliaus 7 – mano nuomone yra labai svarbu. Reikia nepamiršti ir R. Prigent Apocalypse et Liturgie, Cahiers Theologiques 52; Paris: Delachaux et Niestle 1964, kuris pabrėžia sinagogos liturgijos elementus. Nemanau, kad derėtų visų jų tarpusavyje supriešinti.

 Prieš jį atsiveriantis vaizdas prasideda nuo dangiškojo sosto menės aprašymo – panašiai kaip ir Ezechielio 1. Apie patį Dievą nėra užsimenama, tačiau jo artumo ir didybės jausmas pripildo visą skyrių. Nė kiek nestebina faktas, kad pirmas dalykas, kurio liudininkais tampame, yra šlovinimas, nebent gali stebinti tai, kad pirmiausia matome šlovinančią ne žmoniškąją, o gyvuliškąją kūriniją. Keturios būtybės – liūtas, veršis, turinti žmogaus veidą būtybė ir erelis – lyg šešiasparniai serafimai, apie kuriuos kalbama Izaijo 6, be perstojo šlovina Dievą Trisagionu (Trisagonas – šio iškilmingo himno specifinis pavadinimas. Vert.):  Šventas, šventas, šventas Viešpats, visagalis Dievas, kuris buvo, kuris yra ir kuris ateis! Po to čia, kur visa kūrinija šlovina Dievą, matome dvidešimt keturis vyresniuosius, kurie atstovauja senosios ir naujosios sandoros Dievo tautą, puola žemėn ir skelbia, kad Dievas yra vertas šios šlovės, nes yra galingas viso regimo ir neregimo pasaulio kūrėjas.  Angliškas žodis worship (šlovinimas) kildinamas iš žodžio worthy (vertas), ir štai vienas iš klasikinių jo apibrėžimų: worship (šlovinti) reiškia pripažinti to, kurį šloviname, vertę (worth, worthyness). Tai reiškia su džiaugsmu atpažinti ir džiaugtis tuo, kad Dievas yra tas, kas yra, ir daro tai, ką daro.

Čia jau galime įžvelgti du esminius dalykus. Pirmiausia, biblinis šlovinimas remiasi faktu, kad Dievas yra visa ko kūrėjas. Bet koks bandymas nukrypti į dualizmą, kuriame kūrinija yra nuvertinama, sumenkinama ar laikoma blogiu, turi būti atmestas. Antra, žmonių užduotis yra visos kūrinijos šlovinimui suteikti sąmoningą vertę ir išraišką. Dangus ir žemė yra pilna Dievo šlovės, bet Dievo paveikslą nešiojanti kūrinija – mes, žmonės – esame pašaukti suprasti, kad taip yra, ir perteikti ją žodžiais. Štai ką veikiame, kuomet sakome „teesie šventas tavo vardas“ ar „garbė Dievui aukštybėse“.

Žinoma, čia turime sugrįžti prie Pradžios 1. Dievas matė tai, ką sukūrė, ir paskelbė, kad tai gera. Sukūręs vyrą ir moterį jis skelbia, kad tai „labai gera“. Tačiau Pradžios 1 galime vertinti kaip projektą, o ne kaip nuostabią nuotrauką; bet projektas pasisuko ne taip, kaip buvo planuota. Apreiškimo 5 matome ritinį laikantį Dievą. Kiek suprantame, šiame ritinyje yra užfiksuotas suverenus Dievo planas pasauliui, tačiau šį ritinį kažkam reikia išvynioti. Čia Jonas rauda, nes atrodo, kad nėra nei vieno, kuris galėtų tai padaryti. Dar tiksliau, reikia žmogaus, kad jį išvyniotų, tačiau nėra tokio, kuris būtų vertas. Tačiau pamatome liūtą, kuris čia pat yra ir avinėlis; Mesijas, Dovydo atžala; nugalėtas, nes buvo nužudytas, bet dabar gali perimti Dievo projektą ne tik už žmoniją, bet ir už visą kūriniją.

 To pasėkoje tampame dar vienos šlovinimo bangos liudytojais. Kūrinijos giesmė persilieja į atpirkimo giesmę, ir čia išgirstame muzikos instrumentų garsus, užuodžiame smilkalus, girdime maldą ir giedojimą, nes tai – nauja giesmė, naujos kūrinijos giesmė, naujų galimybių šlovinti pasaulis. Tai – išgananingo Mesijo mirties ir prisikėlimą švenčianti giesmė. Jos pasėkoje žmonės tampa karaliais ir kunigais, pasauliui atnešančiais išmintingą Dievo tvarką. Kai keturios būtybės giesmės pabaigoje atsipiepia „Amen!“, pamatome, kad esame ten, nuo ko ir pradėjome. Kūrinija garbina Dievą, savo kūrėją, o žmonės šiam garbinimui suteikia sąmoningą formą. Žmonės šlovina Dievą atpirkėją, o kūrinija atsiliepia džiaugsmingu „Amen“.

Prieš tęsdami, pastebėkime dar keletą dalykų. Šį šlovinimą sudaro dangus ir žemė bei kūrinija ir žmonės. Pastebėkime, kad Dievo tikslas nėra žmones išgelbėti nuo pasaulio, bet išgelbėti juos pasauliui – kad jie taptų Dievo siųstais karaliais ir kunigais, valdančiais ir atperkančiais kūriniją. Nuvalkiota „dangų“ vaizduojanti karikatūra, kurioje matome begalinę nuobodybę, kur nėra ką veikti išskyrus groti arfomis, kyla iš visiško Apreiškimo knygos nesupratimo. Jau šioje scenoje, bet dar labiau Apreiškimo pabaigoje, Dievo tauta vaizduojama ne kaip šlovintojai, bet ir kaip darbininkai, įgyvendinantys ir atnešantys naująją Dievo kūriniją.

Taip pat reikia atpažinti tai, ką dažnai pamirštame. Negalima nepastebėti politinio šios scenos aspekto (ypač, jei Aune yra teisus, teigdamas, kad čia vaizduojami karališkieji rūmai ir jų apeigos).  Šlovinti kūrėją ir atpirkėją, kuris yra suverenus valdovas ir kuris žmones tituluoja karaliais bei kunigais, Cezario imperijos pasaulyje buvo ir tebėra akiplėšiškos šnekos. Lygiai kaip kasdieninės žydų maldos – ypač aštuoniolika palaiminimų – bylojo, kad Dievas nuverčia galinguosius ir išaukština nuolankiuosius, nes jis – kūrinijos ir atpirkimo Dievas, Apreiškimo knyga ir toliau švenčia Dievo suverenumą taip, kad tampa visiškai aišku – Cezaris nėra suverenus ir kviečiamas pasiaiškinti.

 Virš viso to iškyla faktas, kad kūrinija ir žmonija šlovina Dievą ir Avinėlį kartu (čia vertėtų paskaityti R. J. Bauckham The Climax of Prophecy: Studies on the Book of Revelation. Edinburgh: T. & T. dark 1993, 4 skyrių).  Tokiame kontekste, kuris be jokios abejonės ištikimas žydiškajai ir Senojo Testamento be išlygų monoteistinei tradicijai, kuri drastiškai prieštarauja dualizmui bei pagonybei, Apreiškimas primygtinai reikalauja Jėzų sutapatinti su kūrėju ir atiduoti jam visą teisėtai priklausančią garbę. Ir kuomet Apreiškimo knyga juda link finalinės kulminacijos, girdime vis daugiau ir daugiau šlovinimo, daugiau giedojimo, vis garsiau įsisiūbuoja šventė, kurioje visi šie dalykai nušvinta vis stiprėjančioje šviesoje: kūrinija ir bažnyčia kartu švenčia Dievo ir avinėlio pergalę prieš blogio, prieš tamsos, prieš apgavystės ir prieš sunaikinimo jėgas. Dievo valdžia Naujajame Testamente labiau susijusi su politika, nei su filosofija. Ir galiausiai (21-22 skyriuose), vizijoje matome ne nuo pasaulio bėgančius ir dangaus link skrendančius žmones, bet naująją Jeruzalę nužengiančią iš dangaus į žemę (šį teiginį stipriai pabrėžia C. C. Rowland, Christian Origins: From Messianic Movement to Christian Religion. London: SPCK 1985, 293 p. ir toliau).  Krikščioniškas šlovinimas, kaip jį apibūdinome čia, reiškia pasakoti tai, ką Dievas darė, daro ir dar padarys. Lygiai kaip liudija didingos Senojo Testamento psalmės ir giesmės, jis gėrisi galingais Dievo darbais ir, jau pats šlovinimas, padeda įgyvendinti kitą Dievo plano dalį.


Atnaujinta ( Sekmadienis, 01 Spalis 2006 11:46 )  

Prisijungę

Mes turime 4899 svečius online

Baneriai

Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Pradžia Bažnyčia Laisvė ir rėmai, dvasia ir tiesa. Iš naujo atrasti biblinį šlovinimą - Puslapis 2

Naujausi leidiniai

biblija-kalbina-tave.jpg Rekomenduojame naujas knygas:

"Biblijos konkordancija"

"Pažinti Dievą"

Apie laisvę...

„Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams. Pasiuntė skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems ­ regėjimo; siuntė vaduoti prislėgtųjų ir skelbti Viešpaties malonės metų“. (Jėzus)

Design by Eduard Goss Laisvųjų krikščionių bažnyčia