• Increase font size
  • Default font size
  • Decrease font size
Pradžia Bažnyčia Laisvė ir rėmai, dvasia ir tiesa. Iš naujo atrasti biblinį šlovinimą - Puslapis 4

Laisvė ir rėmai, dvasia ir tiesa. Iš naujo atrasti biblinį šlovinimą - Puslapis 4

El. paštas Spausdinti PDF
Straipsnis
Laisvė ir rėmai, dvasia ir tiesa. Iš naujo atrasti biblinį šlovinimą
Puslapis #
Puslapis #
Puslapis #
Puslapis #
Puslapis #
Puslapis #
Puslapis #
Puslapis #
Puslapis #
Visi puslapiai

3. Naujoji Pascha

Čia atsiduriame prie dar vieno biblinio pamato, per visą Naująjį Testamentą besidriekiančios temos – naujosios Paschos, naujojo Išėjimo. Apreiškimo 15 jie gieda Mozės ir Avinėlio giesmę. Evangelijoje pagal Luką, Mozė ir Elijas ant kalno kalbasi su Jėzumi apie jo Išėjimą, kurį jis atliks Jeruzalėje (Lk 9,31). Išėjimo motyvas įmantriai įaustas kiekvienoje iš keturių evangelijų. Pradėsiu nuo bene nuostabiausių eilučių, o toliau pabandysiu apžvelgti platesnę mums atsiveriančios temos perspektyvą.

Efeziečiams 1,3-14 šaknys glūdi žydiškoje šlovinimo tradicijoje („Garbė Dievui, kuris...“) ir, kalbėdamas Išėjimo bei Pakartoto Įstatymo knygų žodžiais, pasakoja, ką Dievas veikė kurdamas, ką darė Kristuje bei ką jis nuveikė per Dvasią. Nepaisydamas jų nuodėmių, Dievas išsirenka tautą, ją „atperka“ (savaime suprantama, Išėjimo knygoje nukaltas terminas) vien dėl savo begalinės malonės. Štai jis juos veda link paveldo, kurį yra paruošęs. Taip pat, tai – Trejybės istorija, nes visi yra Kristuje, viskas pasiekiama per Dievo Dvasią. Jei toks buvo ankstyvasis krikščionių šlovinimas, jis jau buvo be galo turtingas, paremtas gaivinančia ir gilia teologija, tvirtai įsišaknijusia žydiškoje dirvoje.

Tačiau šios eilutės nėra vien šlovingas kuriančios ir atperkančios Dievo malonės apmąstymas. Po jų seka malda – prašymas, kad pažintume Dievą ir jo galybę (1,15-23). Ji tęsiasi antrajame skyriuje, kur paaiškinama, kad Dievas iš beviltiškos vergijos nuodėmei atpirkdamas tiek žydus, tiek pagonis dabar juos veda link vieningos žmonijos Kristuje sukūrimo, naujosios Šventyklos, kur vėl liesis naujos šlovinimo upės. Po to, trečiajame skyriuje, dar kartą pastebime, kad ši vieninga šlovinanti bendrija yra signalas pasaulio kunigaikštystėms ir valdžioms, kad jų laikas baigėsi, kad Dievas yra Dievas, o jie ne (3,10).

Pažvelgę plačiau nei laiškas efeziečiams, pamatytume ypatingą Paschos vaizdinio ankstyvojoje krikščionybėje svarbą, ir kaip ji iš esmės ir ilgam formavo krikščioniškąjį šlovinimą. Atrodo, kad ir pats Jėzus Paschą pasirinko kaip momentą, per kurį įvykdo savąjį „išėjimą“, savo paties naujosios sandoros ištikimybės aktą, per kurį jis parodė savo meilę mums iki galo (Jn 13,1). Visos keturios evangelijos pasakoja Paschos istoriją taip, kad į ją nukreiptų mūsų dėmesį bei pakeltų grožėtis ir šlovinti. Jau pačias evangelijas ir iš jų audžiamą audeklą evangelistai formavo taip, kad per įvairiausius jų ornamentus, visi jie skelbia, kad ši Pascha buvo savaitgalis, pakeitęs visą pasaulį, esminis istorijos taškas.

Tuomet neturėtume stebėtis, kad Paschos įvaizdžiais nuo pat pradžių nusėtas visas krikščioniškas šlovinimas. Ir pati Viešpaties malda jų pilna – pradedant nuo to, kad Dievą vadiname Tėvu, prašome jo duonos ir meldžiame, kad nebūtume nuvesti į didžiausius išbandymus (apie tai rašiau straipsnyje N. T. Wright, “The Lord’s Prayer as a Paradigm of Christian Prayer” in Into God’s Presence: Prayer in the New Testament, ed. R. L. Longenecker. Grand Rapids: Eerdmans 2002, 132-54 psl.).  Tačiau ypatingai krikštas ir eucharistija jau nuo pat pradžių žymi Paschos įvykius, Išėjimo įvykius. Jono krikštas, krikščioniško krikšto esmė, nėra vien ritualinis apsiplovimas nuo nuodėmių. Jis – eschatologinis ženklas.  Tai – ženklas, pažymintis, kad dabar iš tiesų peržengiame Raudonąją jūrą ir Jordano upę. Kaip pastebėjome Romiečiams 6 bei galėtume pastebėti Kolosiečiams 2 ir kitur, krikščioniškas krikštas nebuvo ritualas, skirtas pelnyti Dievo malonę. Greičiau, jis reiškė, kad žmogus prisijungia prie perkeistos Dievo tautos bendruomenės. Jis reiškė nuodėmių atleidimą, ilgai Izaijo, Jeremijo ir Ezechielio lauktą palaiminimą.

Taip pat, žinoma, ir Paskutinė Vakarienė, tapusi pamatu eucharistijai. „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje“, – sakė Jėzus, – „kuris už jus ir už daugelį išliejamas nuodėmėms atleisti“. Eucharistija, be kita ko, yra perkeista Pascha, įsišaknijusi į teologiją, kurią randame Apreiškime ir Romiečiams. Ji išreiškiama išskirtinai žydiškais terminais per paprastus, tačiau nesuvokiamai gilius veiksmus: paimti, palaiminti, laužti ir dalintis duona (šią seką derėtų nagrinėti jau išdėstytos atpirkimo teologijos šviesoje). Jie sutelkia vienatinį Dievą ir Mesiją Jėzų šlovinančios bendruomenės dėmesį ir kartu su visa bendruomene pareiškia griežtą poziciją prieš pasaulio, mirties ir paties pragaro kunigaikštystes. Prisiminkite kelią į Emausą, epizodą iš Luko 24, ir kaip perlaužta duona atskleidžia prisikėlusį Viešpatį, ko pasėkoje liejasi džiaugsmas ir liudijimas. Taip pat prisiminkite ir 1 Korintiečiams 11,26, kur Paulius kalba, kad kuomet tik valgysite šią duoną ir gersite iš šios taurės, jūs skelbiate Viešpaties mirti kol jis ateis. Jis nesako, kad šis valgis duoda jums progą pamokslauti. Jis sako, kad pats veiksmas jau yra skelbimas. Lygiai kaip kai kurie žodžiai jau yra veiksmai, taip ir kai kurie veiksmai (rankos paspaudimas, bučinys, perkirptas kaspinas) yra žodžiai. Šis veiksmas pasauliui, kunigaikštystėms ir valdžioms, pačiai šlovinančiai bendrijai pareiškia, kad Dievas kūrėjas yra Dievas, kad Jėzus yra Viešpats ir kad per savo mirtį bei prisikėlimą jis laimėjo Paschos pergalę, kuri bus išpildyta ir išbaigta naujojoje kūrinijoje. 

Prie to dar sugrįšiu paskirdamas tam atskirą dalį. Viliuosi, kad šioje pirmoje ir ilgiausioje rašinio dalyje pasakiau pakankamai, kad galėčiau jus paskatinti iš naujo paskaityti Naująjį Testamentą. Kai skaitysite, prisiminkite tris dalykus:

a) kad pačių ankstyviausių krikščionių šlovinimas gimė iš jų įsitikinimo, kad per savo mirti ir prisikėlimą Jėzus Mesijas įvykdė atpirkimą, kurio pavyzdžiu buvo Pascha, ir kurio tikslas yra naujoji kūrinija;

b) kad šlovindami Jėzų jie prilygino Dievui kūrėjui, nors išlaikė žydiškąjį monoteizmą jį iškeldami prieš pagoniškąjį politeizmą, imperinę ideologiją ir dualizmą;

c) kad jie tikėjo, jog per vienintelio tikro Dievo šlovinimą, būdavo atnaujinamas ir jų pačių žmogiškumas, nešantis Dievo paveikslą.

Visa tai – pamatas kitiems teiginiams, kuriuos norėčiau jums čia išdėstyti.


Atnaujinta ( Sekmadienis, 01 Spalis 2006 11:46 )  

Prisijungę

Mes turime 86 svečius online

Baneriai

Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Pradžia Bažnyčia Laisvė ir rėmai, dvasia ir tiesa. Iš naujo atrasti biblinį šlovinimą - Puslapis 4

Naujausi leidiniai

biblija-kalbina-tave.jpg Rekomenduojame naujas knygas:

"Biblijos konkordancija"

"Pažinti Dievą"

Apie laisvę...

„Iš tiesų, broliai, jūs esate pašaukti laisvei! Tiktai dėl šios laisvės nepataikaukite kūnui, bet stenkitės vieni kitiems su meile tarnauti.“ (ap. Paulius)

Design by Eduard Goss Laisvųjų krikščionių bažnyčia