• Increase font size
  • Default font size
  • Decrease font size
Pradžia Bažnyčia Laisvė ir rėmai, dvasia ir tiesa. Iš naujo atrasti biblinį šlovinimą - Puslapis 5

Laisvė ir rėmai, dvasia ir tiesa. Iš naujo atrasti biblinį šlovinimą - Puslapis 5

El. paštas Spausdinti PDF
Straipsnis
Laisvė ir rėmai, dvasia ir tiesa. Iš naujo atrasti biblinį šlovinimą
Puslapis #
Puslapis #
Puslapis #
Puslapis #
Puslapis #
Puslapis #
Puslapis #
Puslapis #
Puslapis #
Visi puslapiai

III. Trys jėgų ir stabilumo suteikiantys principai

Antroje šio rašinio dalyje įvardinsiu tris energijos ir stabilumo principus, kylančius iš šio konteksto: trinitariniai krikščioniškojo šlovinimo objektas ir forma; kad per šlovinimą atsiliepiame, ir šis atsiliepimas Dievui patinka; ir kad šlovinimas apjungia ir išlaiko dažnai dirbtinai išbarstytas žmogaus gyvenimo sferas.

1. Trinitariniai objektas ir forma

Pirmiausia, kaip jau pastebėjome, krikščioniškas šlovinimas yra nukreiptas į patį Dievą, kūrėją; tačiau jau ankstyvoje krikščionybėje šis šlovinimas skiriamas ir Avinėliui, Mesijui, Viešpačiui, prisikėlusiam Jėzui. Įdomu, kad Apreiškime Dvasia, nors apie ją kalbama daug, paprastai vertinama ne kaip skirtingas nuo šlovinančių krikščionių asmuo, bet kaip ta, kuri įgalina juos šlovinti. Lygiai taip pat ir Pauliaus laiškuose – Dvasia, nors ir būdama nepriklausoma teikianti gyvybę valdovė, lygiai taip pat ji dažnai apibūdinama kaip ta, kuri veikia krikščionyse, kviečia šlovinti Tėvą per Sūnų (pvz.: Rom 8,26-27; Gal 4,6-7). Vėlgi, Evangelijoje pagal Joną, Dvasia yra ta, kurios dėka, per Jėzaus mirtį ir prisikėlimą, iš tikinčiųjų širdžių teka gyvybės vanduo, kuris jiems padeda tapti Dievo įrankiais, pasauliui nešančiais Dievo meilę (Jn 7,37-39).

Tai – išskirtinai krikščioniška šlovinimo ir maldos teologija. Krikščioniškas šlovinimas yra tvirtai įsišaknijęs žydiškoje tradicijoje, bet tuo pačiu tvirtina esąs jos naujosios sandoros versija. Jis stoja prieš pagonybę, kuri bando iškviesti ar savo pusėn patraukti įvairias dievybes, valdančias vieną ar kitą gyvenimo sritį – kamgi kreiptis į žemesniuosius funkcionierius, jei turime tiesioginį priėjimą pas patį karalių?! Taip pat, be jokios abejonės, jis stoja prieš bet kokius bandymus (panteizmas ar gamtos garbinimas) šlovinti kūriniją ar jos dalį lyg jos būtų Dievas. Lygiai taip pat jis atmeta ir visą ezoterinį dvasingumą, per kurį bandoma išsilaisvinti iš kūrinijos ir rasti pasitenkinimą kitoje sferoje. Čia, tiesą pasakius, kai kurios į krikščionišką vardą pretenduojančios dvasingumo srovės, stoja prieš teismą. Bet norėčiau ypač pabrėžti vieną dalyką: kad bent jau iš dalies kaip kiekvienas pažinimas vertinamas pagal sąsają su jo objektu, taip ir šlovinimas, kaip pažinimo variantas (ar mes pažįstame, ar mus pažįsta) taip pat apibrėžiamas pagal savo objektą – Dievą, kurį šloviname. Tėvas, Sūnus ir Dvasia savo trejybėje yra mūsų šlovinimo priemonė ir tvarka. Tai – vienas iš labiausiai stulbinančių dalykų, teologijos srityje tikintiesiems leidęs žengti septynmylius žingsnius pirmyn pirmojo amžiaus viduryje.

Vienas iš rezultatų – tai suvokimas, kad krikščioniškas šlovinimas vyksta (kaip ir Apreiškime) tiek danguje, tiek žemėje. Šloviname Dvasioje ir kai tai darome, stojame šalia angelų ir arkangelų su visa dangaus draugija. Čia esu skolingas Žano Kalvino eucharistinei teologijai, kuri, lygiai kaip ir Rytų Stačiatikių Bažnyčia, tvirtina, kad tikrieji veiksmai vyksta danguje, o mes, vietoje to, kad bandytume juos kažkokiu magišku būdu nuleisti ant žemės, esame pagaunami į dangų (Calvin, Institutes 4.17; see R. S. Wallace, Calvin’s Doctrine of the Word and Sacrament, Edinburgh: Oliver and Boyd 1953, 16 ir 17 skyriai).  Sursum Corda, „aukštyn širdis“, ir yra ženklas to, kas vyksta. Dangus nėra toli. Jis yra ten, kur yra Jėzus ir Dvasia. Jie apreiškia mums Tėvą ir kviečia mus šlovinti, mylėti ir paklusti.

Ypatingai, trinitarinis krikščioniškojo šlovinimo objektas ir forma, jei sektume jo logika, tikras Jėzaus žmogiškumas yra mūsų pačių tikrojo žmogiškumo siekio šaltinis, modelis ir tikslas. Kaip Abraomas Romiečiams 4, mes tai galime atrasti kuomet šloviname visagalį kūrėją ir gyvenimą teikiantį atpirkėją. Taip mes patys tampame tikresniais žmonėmis ir nešame vaisių tarnaudami Dievui. Galima ir perfrazuoti: turėtume atsinaujinti į Dievo paveikslą jį pažindami ir žinodami apie jį; jį mylėdami ir tarnaudami jam savo meile; bet labiausiai atspindėdami jo šlovę ne vien tik jam pačiam, bet ir (kas lygiai tiek pat svarbu) pasauliui. Krikščioniškas šlovinimas skirtas tam, kad pirmiausia per jį būtų vykdomas Pradžios 1 projektas. Vienas iš pirmųjų dvasinių dėsnių teigia, kad tampame tuo, ką šloviname, ir atspindime tą, ką šloviname ne vien įvairiose savo gyvenimo srityse, bet ir aplinkiniams bei pasauliui, kuriame gyvename. Todėl vienas iš krikščioniško šlovinimo tikslų yra ne tik tapti kaip Dievas, kurį matome Jėzuje Kristuje, bet atspindėti šį Dievą į savo bei aplinkinių žmonių gyvenimą, kur tik bebūtume. Ir tai, žinoma, reiškia – kaip kad tvirtina daugelis – kad šlovindami iš tiesų gyvename ir veikiame „Kristuje“, įgyvendiname tai, ką matome esant tiesą, per krikštą ir tikėjimą, per kuriuos tampame gyvi Jėzaus Kristaus nariais. Jis per savo tobulą žmogiškumą Tėvui atiduoda meilę, paklusnumą ir ištikimybę. Tai – iš tiesų ir yra žmogaus paskirtis (apie tai galima pasiskaityti kad ir James B. Torrance, Worship, Community, and the Triune God of Grace, Carlisle: Paternoster, 1996).


Atnaujinta ( Sekmadienis, 01 Spalis 2006 11:46 )  

Prisijungę

Mes turime 184 svečius online

Baneriai

Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Pradžia Bažnyčia Laisvė ir rėmai, dvasia ir tiesa. Iš naujo atrasti biblinį šlovinimą - Puslapis 5

Naujausi leidiniai

biblija-kalbina-tave.jpg Rekomenduojame naujas knygas:

"Biblijos konkordancija"

"Pažinti Dievą"

Apie laisvę...

Mat tokia yra Dievo valia, kad gerais darbais nutildytumėte neprotingus ir neišmanančius žmones. Elkitės kaip laisvi, ne kaip tie, kurie laisve pridengia blogį, bet kaip Dievo tarnai. (ap. Petras)

Design by Eduard Goss Laisvųjų krikščionių bažnyčia