• Increase font size
  • Default font size
  • Decrease font size
Pradžia Bažnyčia Laisvė ir rėmai, dvasia ir tiesa. Iš naujo atrasti biblinį šlovinimą - Puslapis 6

Laisvė ir rėmai, dvasia ir tiesa. Iš naujo atrasti biblinį šlovinimą - Puslapis 6

El. paštas Spausdinti PDF
Straipsnis
Laisvė ir rėmai, dvasia ir tiesa. Iš naujo atrasti biblinį šlovinimą
Puslapis #
Puslapis #
Puslapis #
Puslapis #
Puslapis #
Puslapis #
Puslapis #
Puslapis #
Puslapis #
Visi puslapiai

2. Atsiliepti, kaip patinka Dievui

Tai mus veda prie centrinio ir esminio dalyko, kurio dažnai nesuprantame, todėl jį svarbu paaiškinti. Tiek krikščioniškas šlovinimas, tiek malda visuomet yra tik atsakas į begalinį Dievo gailestingumą ir jo malonę, bet šis atsakas patinka Dievui. Tai pabrėžia, ką visai neseniai paminėjau apie Laišką romiečiams. Vien todėl, kad tikime į išteisinimą per tikėjimą, visiškai nereiškia, kad negalime padaryti nieko, kas patiktų Dievui. Priešingai, Paulius vėl ir vėl kartoja Romiečiams ir kitur, kad paklusnumas, meilė, šventumas ir visų svarbiausia šlovinimas patinka Dievui – lygiai, kaip Senojo Testamento autoriai rašė apie Dievą, kuriam patiko (arba kai kuriais atvėjais nepatiko) aukojamos aukos ir atnašos. Galiausiai, Paulius pareiškia: galime aukoti Dievui patinkančią auką – tikrą šlovinimą, kurio metu kūnas ir protas paklusta ir myli (pvz.: Rom 12,1-2; 1 Tes 4,1).

Tai atvirai meta iššūkį mąstymui apie šlovinimą, kuris nuolat pasireiškia protestantų pokalbiuose. Jis kyla iš protestantizmo tendencijos kratytis bet kokio bandymo religiniais veiksmais palikti Dievą skoloj.  Kartais tai pasireiškia aiškinant skirtumus tarp senosios ir naujosios sandoros – lyg prieš Kristų buvęs Izraelis turėjo užsitarnauti Dievo palankumą laikydamasis Įstatymo ir aukodamas aukas, o štai per Jėzų ir Dvasią sukuriama visiškai nauja sistema.  Taip neteisingai pristatomas Senasis Testamentas, ir žalojamas Naujojo Testamento supratimas. Pavyzdžiui, Pauliaus argumentas prieš Įstatymą nekalba apie pavojų kažką „daryti“, kad užsitarnautum Dievo palankumą – ypač nekalbama apie tai, kad negalima daryti to, ką Dievas liepė daryti kaip vien per malonę atpirktos tautos džiaugsmo pilną atsaką. Veikiausiai turime atsiversti Pakartoto Įstatymo knygą, kur šlovinimas ir paklusnumas kyla iš dėkojimo už nepelnytą Dievo meilę. Tai – akcentas, kurį be jokios abejonės dar aiškiau matome Naujajame Testamente.

Žinoma, kad kai žmonės nesupranta evangelijos, visuomet galima įsivaizduoti, kad eidami į bažnyčią, giedodami giesmes, melsdamiesi ar aukodami aukas jie užsitarnaus Dievo malonę. Tai – rizika, kurios Pauliaus minėtus dalykus, kurie „patinka Dievui“, negali išvegti. Tačiau jau nuo pat pradžių krikščioniškas šlovinimas bandė to išvengti ir per struktūrą, ir per turinį. Tai būtų lėkšta interpretacija. Čia noriu pakalbėti apie Biblijos svarbą krikščioniškame šlovinime.

Bibliją garsiai skaitome ne vien tam, kad perduotume informaciją, išmokytume doktrinų, etikos ar istorijos, nors tai, be jokios abejonės, taip pat vyksta. Ją garsiai skaitome kaip ženklą, kad viskas, ką darome, darome atsiliepdami į gyvą ir veikiantį Dievo žodį – žodį, kuris, kaip rašo Izaijas, įvykdo Dievo tikslą pasaulyje, pasilikdamas net tuomet, kai kūnas suvysta kaip žolė. Šis krikščioniško šlovinimo prioritetas reiškia, kad tiek struktūroje, tiek turinyje Dievo iniciatyva yra pirminė, o tai, ką darome mes, darome tik atsiliepdami į ją. Todėl daugeliu atvejų liturgiją – ir, be jokios abejonės, mano tradicijoje –  tai, kaip pasiruošiame klausytis Dievo žodžio ir kaip į jį atsiliepiame kai jį perskaitėme, sudaro beveik išskirtinai pačios Biblijos eilutės. Paprastai, rytinę ir vakarinę maldą anglikonai pradeda skaitydami Ps 51,17, kurios kontekstas yra atgaila ir atleidimas veltui: Viešpatie, praverk mano lūpas, ir mano burna skelbs tavo šlovę.  Dievas gėrisi savo žmonių šlovinimu, tačiau net ir tas šlovinimas gali kilti tik iš paties Dievo veikimo.

Kai tai tampa aišku, nebeturėtų kilti problemų suprasti, kad pats krikščioniškas šlovinimas yra nusižeminimo, atsiliepimo ir paklusnumo aktas. Gyvename kultūroje, kuri be perstojo mus moko veikti patiems, nežiūrėti praeities ir tapatybę atrasti savo pačių viduje. Krikščioniškos evangelijos šviesa parodo, kad daugelis šių elementų yra gnosticizmo forma – propaguojamas išdidumas ir skatinama atmesti malonę vietoj to, kad ją priimtume.  Todėl pasitelkti liturgiją, kurios patys nekūrėme, kurios struktūra sudaryta taip, kad remtųsi Dievo iniciatyva, kur dalinamės ankstesnių kartų ir kultūrų išmintimi bei malda, jau yra nusižeminimo ženklas. Tai – ženklas, kad suvokiame, jog atsiliepiame į Dievo malonę, o ne patys imamės iniciatyvos.  Todėl krikščioniška liturgija per struktūrą ir turinį skelbia, kad esame kūrėjo kūriniai, prieš šventą Dievą stovintys nusidėjėliai, atpirkėjo atpirkta tauta. Tampa ironiška, kad kai kurie protestantai, nesinaudodami oficialia liturgija ir remdamiesi tuo, ką kažkas kažkokiu metu nusprendžia daryti, neatpažįsta, kad ši forma (nors, žinoma, nebūtinai turinys) – tai džiaugsmo pilna pelagianizmo apraiška. 

Ypatingai, reikėtų vengti išvados, kurią karts nuo karto matome, kad fiziškai kažką daryti šlovinimo metu reiškia judėti teisumo per darbus kryptimi. Iš tiesų „nedaryti“ šlovinimo metu neįmanoma. Netgi jei stovėsime ir tylėsime, vis tiek tai bus mūsų sprendimas „kažką daryti“. Net ir labiausiai protestantiškos bažnyčios tam, ką „daro“ suteikia formą ir eiliškumą.  Patys sakramentiniai veiksmai išteisinimo per tikėjimą doktrinai visiškai nekelia pavojaus.


Atnaujinta ( Sekmadienis, 01 Spalis 2006 11:46 )  

Prisijungę

Mes turime 324 svečius online

Baneriai

Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Pradžia Bažnyčia Laisvė ir rėmai, dvasia ir tiesa. Iš naujo atrasti biblinį šlovinimą - Puslapis 6

Naujausi leidiniai

biblija-kalbina-tave.jpg Rekomenduojame naujas knygas:

"Biblijos konkordancija"

"Pažinti Dievą"

Apie laisvę...

„...Išvaduoti iš nuodėmės ir tapę Dievo tarnais, jūs turite kaip vaisių šventumą ir kaip baigtį ­ amžinąjį gyvenimą“. (ap. Paulius)

Design by Eduard Goss Laisvųjų krikščionių bažnyčia