• Increase font size
  • Default font size
  • Decrease font size
Pradžia Bažnyčia Laisvė ir rėmai, dvasia ir tiesa. Iš naujo atrasti biblinį šlovinimą - Puslapis 7

Laisvė ir rėmai, dvasia ir tiesa. Iš naujo atrasti biblinį šlovinimą - Puslapis 7

El. paštas Spausdinti PDF
Straipsnis
Laisvė ir rėmai, dvasia ir tiesa. Iš naujo atrasti biblinį šlovinimą
Puslapis #
Puslapis #
Puslapis #
Puslapis #
Puslapis #
Puslapis #
Puslapis #
Puslapis #
Puslapis #
Visi puslapiai

3. Vientisas žmogiškumas

Trečiasis principas kyla iš teiginio, kad krikščioniškas šlovinimas apjungia ir palaiko dažnai dirbtinai išbarstytas žmogaus gyvenimo sferas.  O štai – dar vienas trigubas teiginys: krikščioniškas šlovinimas apjungia žmogų, visą bendruomenę ir visą kūriniją.

Pirmiausia – vientisas žmogus. Mylėti Dievą, kaip tvirtina Šemã, visa širdimi, visu protu, visa siela ir visomis jėgomis reiškia mylėti Dievą visa (vientisa) savo esybe. Be abejonės, kiekvienas jaučiam pagundymą daugiau pasistūmėti vienoje iš šių sričių, bet bręsti reiškia išmokti išlaikyti balansą visose. Vėlgi, šioje vietoje kai kurios iš protestantiškų atšakų nukrypo į vieną pusę, o kai kurios katalikiškos – į kitą. Gnosticizmo pavojus tvyro šalia daugelio protestantų. Tai – dualizmo pavojus, kuomet kūrinija, o tame tarpe ir žmogaus kūnas, yra laikomi pavojingais ar antrarūšiais, todėl šlovinant reikia išsižadėti kūno, sąryšio su sukurtu pasauliu, erdve, laiku ir materija vietoje to, kad juos priimtume ir atstatytume (apie tai galima pasiskaityti P. J. Lee, Against the Protestant Gnostics, Oxford: OUP 1987).  Jei ties šiuo punktu sektume biblinę tvarką, atsirastume tarp įvairių priešingybių porų. Rasime ir šlykščiuosius brolius dvynius, formalizmą ir neformalizmą, prie kurių dar grįšiu. Taip pat pamatysime ir dvi blogybes: kontrolę ir chaosą, kuomet kai kurios bažnyčios viską prikala vinimis taip, kad užrakina Dvasią, o kitos (lygiai kaip Korinte 1 Kor 14) yra tokios spontaniškos ir taip nesitvardo, kad diskredituoja evangeliją tiek savo struktūra, tiek turiniu. Arba vėlgi – dvi ritualizmo ir anti-ritualizmo blogybės. Pirmoji atsako liturgiją iškreipianti į magiškus ritualus, skirtus manipuliuoti Dievu, o antroji geros liturgijos kūdikį išmeta kartu su purvinu pagoniškųjų prietarų vandeniu. Iš esmės, būti žmogumi – tiek dabar, tiek amžinybėje (t. y. po prisikėlimo) – reiškia turėti kūną.  Gera liturgija džiaugiasi kūnu ir rimtai jį priima. Vien todėl, kad liturgija gali išsigimti, nereiškia, kad jos nereikia – lyg mes uždraustume vedybas, nes seksas gali iškrypti.

Taip pat, šlovinimas apjungia visą bendruomenę. Tai – Pauliaus žinia Romiečiams 15, kuomet žydas ir graikas kartu šlovina vieną Dievą ir taip išpildo pagrindinę žydišką maldą: JAHVĖ, yra mūsų Dievas, vien tik JAHVĖ (t. p. ir 3,27-31).  Galatams 3, Pauliaus kalba primena įprastą maldą, kalbėtą sinagogose, kur bendruomenė dėkoja Dievui, kad juos jis sukūrė žydais, laisvais ir vyrais (!!! Vert.). Bet Paulius rašo, kad dabar nebėra nei žydo, nei graiko; nei vergo, nei laisvo; nei „vyro, nei moters“ (b. Ber. 7.18, ir t.t.).  Kai šlovina krikščionys, jei tai iš tiesų – krikščioniškas šlovinimas, visi, kurie šaukiasi Kristaus vardo, turi būti kartu, prie to paties stalo, kalbėti tuos pačius žodžius. Vėlgi, gera liturgija skirta tam, kad tai taptų realybe. Tokia liturgija pati turėtų turėti ekumeninį tikslą – sulipdyti sudaužyto Kristaus kūno šukes (apie tai rašiau: N. T. Wright, For All God’s Worth: True Worship and the Calling of the Church, London: SPCK 1997, 12 sk.).

Galiausiai, šlovinimas, kaip tai pastebėjome skaitydami ir Apreiškimą, ir Romiečiams 8, skirtas suvienyti kūriniją. Tikras šlovinimas pasaulio ne neigia, o jį keičia. Skelbiame Jėzaus Kristaus mirtį ir prisikėlimą. Skelbiame, kad jis – pasaulio Viešpats.  Kai tai darome, pasaulis keičiasi. Galbūt ne iškarto, bet tai – šlovinimo rezultatas. Ateis diena, kada Dievas sugrąžins mums prisikėlimo transformuotus kūnus, ir taip suteiks laisvę ir naują gyvenimą visai kūrinijai (Rom 8,18-25). Tuomet šlovinimas, per kurį atsiliepiame Dievui šiandien, taps kelio į keturių būtybių „Amen“ dalimi. Jei taip yra, tuomet turime ieškoti ženklų ir būdų, kuriais remdamiesi galėtume laukti ir judėti link išsipildysiančios ateities. Bene aiškiausiai tai galime daryti per sakramentus ir politinį gyvenimą, kai per juos priimame paliepimą, kvietimą, paraginimą ir padrąsinimą džiaugtis, kad Jėzus Kristus yra visos kūrinijos Viešpats ir laukti dienos, kada prieš jo vardą suklups kiekvienas kelis (Rom 14,11; Fil 2,10).


Atnaujinta ( Sekmadienis, 01 Spalis 2006 11:46 )  

Prisijungę

Mes turime 2986 svečius online

Baneriai

Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Pradžia Bažnyčia Laisvė ir rėmai, dvasia ir tiesa. Iš naujo atrasti biblinį šlovinimą - Puslapis 7

Naujausi leidiniai

biblija-kalbina-tave.jpg Rekomenduojame naujas knygas:

"Biblijos konkordancija"

"Pažinti Dievą"

Apie laisvę...

„Jei laikysitės mano mokslo, jūs iš tikro būsite mano mokiniai;
jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus.“ (
Jėzus)

Design by Eduard Goss Laisvųjų krikščionių bažnyčia