• Increase font size
  • Default font size
  • Decrease font size
Pradžia Bažnyčia Laisvė ir rėmai, dvasia ir tiesa. Iš naujo atrasti biblinį šlovinimą - Puslapis 8

Laisvė ir rėmai, dvasia ir tiesa. Iš naujo atrasti biblinį šlovinimą - Puslapis 8

El. paštas Spausdinti PDF
Straipsnis
Laisvė ir rėmai, dvasia ir tiesa. Iš naujo atrasti biblinį šlovinimą
Puslapis #
Puslapis #
Puslapis #
Puslapis #
Puslapis #
Puslapis #
Puslapis #
Puslapis #
Puslapis #
Visi puslapiai

IV.  Trys dalykai, į kuriuos būtina atkreipti dėmesį

Taigi, Naujajame Testamente pastebiu tris principus: kad krikščioniškas šlovinimas savo objektu, forma, motyvacija ir turiniu yra trinitarinis; kad krikščioniškas šlovinimas yra atsakas, o ne iniciatyva, ir kad galime džiaugtis tuo, kad Dievui jis patinka; ir kad krikščioniškas šlovinimas apjungia mūsų žmogiškumą, suvienyja bendruomenes bei visą kūriniją. Dabar noriu pabrėžti tris dalykus, į kuriuos būtina atkreipti dėmesį, jei norime paklusti Dievui, o ne vaikytis madų ar naujausių mokymų.

1. Spaudimo atsikratyti oficialumo kaukė

Pirmas dalykas, kurį noriu pareikšti: į dienos šviesą turime išvesti spaudimą nusikratyti oficialumo. Iš esmės, tai neturi nieko bendro su krikščionių evangelija ir iš esmės susijęs su laiko dvasia (terminas „laiko dvasia“, vok. zeitgheist, naudojamas kiekvienam laikotarpiui būdingas moralines ir intelektualines kryptis. Vert.).  Tuo, žinoma, nenoriu teigti, kad neformalus šlovinimas visuomet yra neteisingas, netinkamas ar neatiduoda Dievui garbės. Tačiau kuomet neformalumas tampa taisykle, jis tampa toks pat pavojingas, kaip ir netinkamas formalumas. Leiskite paaiškinti. 

Reformatoriai, mano manymu, vertai išreiškė protestą prieš tai, į ką viduramžių bažnyčia pavertė liturgiją bei kitus dalykus – į kvazipagonišką magiškų ritualų sistemą, sustiprinusią tų, kurie ja operavo, valdžią, bet mažai ar nieko nedavė, kad per ją šviestų tikra evangelija. Taigi, reformatoriai pasirėmė Pauliaus argumentais prieš tuos, kurie naujus krikščionis bandė atversti atgal į judaizmą. Tačiau tai – pavojingas žaidimas, nes Paulius rašė atsiliepdamas į kitą situaciją, nors tai – jau kita tema (apie tai galima pasiskaityti žimiame ir kontraversiškame veikale E. P. Sanders, Paul and Palestinian Judaism: A Comparison of Patterns in Religion, London: SCM 1977).  Tačiau nuo reformacijos pergyvenome tris didelius kultūrinius judėjimus, kurie neturi daug bendro su Biblija ar evangelija, bet kiekvienas iš jų įtakoja, kaip šiandien girdime reformatorių žodžius, o per juos ir Paulių. 

Pirmiausia, Švietimo epocha atskyrė idėjas nuo faktų, amžinąsias proto tiesas nuo nuoseklių istorijos įvykių. Todėl šiandien religija dažnai atskyriama nuo realaus gyvenimo, kas sudaro aiškų įspūdį, kad ji yra idėjų rinkinys, tūnantis prote, o ne tai, ką darai savo kūnui ir pasinaudodamas juo. Liuterio tikėjimo ir darbų antitezė staiga tampa antiteze tarp tikėjimo ir išorinių veiksnių. Taip ji pasiduoda Švietimo spaudimui privatizuoti tikėjimą ir taip jį patraukia iš viešosios erdvės bei tiesiogiai meta iššūkį Naująjam Testamentui. Tai – galinga Švietimo epochos retorika, pasislėpusi po Reformacijos terminologija, įtakojanti šių dienų bažnyčią.

Antra, Romantinis judėjimas. Šiuo atveju, jausmas iškeliamas aukščiau už formą; širdis svarbiau už protą ar kūną. Prisiminkime Wordsworthą ar Coleridgeą.  Žinoma, tai labai gerai įsilieja į Naujojo Testamento terminologiją (ką matome ir pačiame judaizme, ypač Ritiniuose ir kai kuriuose rabinų raštuose), kad širdis turi klausytis Dievo – vietoje to, kad žmogus bandytų sekti vien išorinę formą. Bent jau apie tai kalba Amonas ir Izaijas bei patvirtina Pakartotino Įstatymo knyga, Jeremijas ir kiti (pvz.: Įst 30,6-10; Jer 32,38-40; 1QS 5.4f.. Apie tai esu rašęs savo knygoje Jesus and the Victory of God. London: SPCK 1996, 282 ir toliau.).  Tačiau tai, apie ką kalbėjo romantikai, šiek tiek skiriasi nuo to, apie ką rašoma Naujajame Testamente.  Romantizmas ragina pažvelgti vidun, ištirti savo jausmus bei juos sureikšminti tiek, kad jie taptų gyvenimo esme, o ne iš visos širdies mylėti tikrąjį Dievą. Iš tiesų, ši meilė – Dievo dovana per Evangeliją, Žodį ir Dvasią. Romantizmo problema yra ta, kad jis niekuomet nebandė išgirsti Jeremijo įspėjimo, atsikartojančio Naujajame Testamente: kad širdis, labiau nei bet kas, yra apgaulinga ir nepataisomai iškreipta (Jer 17,9; t. p. Ef 4,22; Hbr 3,13).

Trečia, dvidešimtojo amžiaus egzistencialistai mus nubloškė atgal į gnosticizmą. Kiekvienas viduje turime tikrąjį aš – nors seniai užslėptą, dabar skirtą atsiskleisti ir subujoti. Ironiška, kad tai – pelagianizmo forma. Jei esi egzistencialistas ar gnostikas, tau reikia ne Evangelijos iššūkio bei atpirkimo iš dabartinės padėties, bet pagalbos atrasti, „kas iš tiesų esi“. Ištisi dabartinės kultūros bokštai stovi ant šių prielaidų pamatų, o bažnyčios – tiek liberalios, tiek konservatyvios – prarijo juos kartu su kabliuku, valu ir svareliu.

Galbūt čia galėčiau paminėti filmą Žiedų valdovas. Vienas iš didžiausių jo triumfo bruožų yra tas, kad jis ragina sekti visiškai priešinga kryptimi. Jis mus ragina atrasti tikrąjį „aš“ ištikimai sekant savąjį pašaukimą, kuriame esame pašaukti. Jis meta mums iššūkį būti tuo ir daryti tai, ko kitu atveju nesiimtume. 

Tačiau egzistencializmo spąstai mums grąsina tuo, kad, lygiai kaip ir Rudolf Bultmanno teologijoje, jis mums apsireiškia stovėdamas apsivilkęs šešioliktojo amžiaus reformatoriaus drabužiais ir bando įteigti, kad bet koks išorinis spaudimas yra „Įstatymas“, kurį reikia sunaikinti, jei iš tiesų norime pasiekti autentiškos egzistencijos.

Švietimo epocha, romantinis judėjimas ir egzistencializmas pasinaudojo reformacijos terminologija, kad prastumtų savas, pakankamai skirtingas, idėjas. To rezultatas – daugelis bažnyčių, tame tarpe ir evangeliškos krikščionybės atstovių plačiąja šio termino prasme, tapo skolingos šių trijų (ypač paskutinių dviejų) lizdo gegučių klastingų užmačių aukomis, kurios mažai kuo siejasi su reformacija ir visiškai nesisieja su Naujuoju Testamentu. Noriu garsiai ir aiškiai pabrėžti, kad pačios nustatytos šlovinimo formos neturi nieko priešiška evangelijai – kad nusikračius liturgijų, liturginių drabužių, patarnautojų pareigybių ir panašių dalykų nebūtinai sugrįšime prie Naujojo Testamento šlovinimo; kad spontaniškumas ir pasiruošimo stoka (nors Dievas gali ir juos smarkiai naudoti), gali būti tinginystės ir melagingų filosofijų spąstų apraiškos. Ikonografija gali vesti prie stabmeldystės, bet ikonoklazmas, savo ruožtu, gali lygiai taip pat lengvai atskleisti dualizmą, nuostatą prieš kūriniją ir stoti prieš Dievą kūrėją bei pasaulio atpirkimą per Jėzų Kristų. Privalome suprasti, kad žvelgiame per kultūrinę ir sociologinę prizmę, kad neįsivaizduotume, jog skelbiame Evangeliją, kai iš tiesų bažnyčią pamažu paverčiame pasaulio apendiksu.

Čia svarbu paminėti ir dar vieną pavojų, apie kurį tik užsiminiau. Kovodamas su magija, kartu su ja protestantizmas dažnai bandė visiškai atsikratyti ir slėpinio (angl. mystery – slėpinys, paslaptis, misterija, sakramentas, transcendencija ir pan.).  Įvairiausios liturgijos formos, kaip niekas kitas, dažnai gali pasitarnaujant atskleidžiant Dievo slėpiningumą ir evangeliją, ir taip atskleisti bei sužadinti galingas emocijas saugiuose Dievo duoto konteksto rėmuose. Kartais tie, kurie nori pakirsti liturgiją suskaldydami jos eigą, pridėdami ar atimdami kai kurias jos dalis, taip elgiasi norėdami slėpinį laikyti per rankos atstumą ir tikslingai vengdami emocijų protrūkio. 

Kartais, kuomet žmonės protestuoja prieš „vien ritualus“, už kurių nėra širdies (beje, iš kur jie tai žino?), iš tiesų kritikuoja visiškai priešingą dalyką – Dievo duotą šlovinimo ritualą, per kurį širdis – būtent – dalyvauja, atskleidžiamos jos žaizdos gydančiai Dievo meilei. Kai kuriuose šiandieninio protestantizmo sluoksniuose bandoma nusikratyti sakramentų ir dvasinių dovanų veikimo ne todėl, kad būtų nuoširdžiai sekama Reformacijos ar, tuo labiau, Pauliaus įžvalgomis, bet greičiau iš paskatų pažaboti emocijas bei (dar daugiau) kontroliuoti visą bendruomenę – apsaugoti žmones nuo evangelijos vietoje to, kad su ja supažindintų ir leistų jai veikti. Todėl reikėtų priešintis kultūros diktuojamam neoficialumo (neformalizmo) spaudimui. Laisva forma turi savo vietą, bet ji negali būti tikslu ir vaistu nuo visų ligų, bei savaime nėra tiesiogiai susijusi su evangelija.


Atnaujinta ( Sekmadienis, 01 Spalis 2006 11:46 )  

Prisijungę

Mes turime 195 svečius online

Baneriai

Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Pradžia Bažnyčia Laisvė ir rėmai, dvasia ir tiesa. Iš naujo atrasti biblinį šlovinimą - Puslapis 8

Naujausi leidiniai

biblija-kalbina-tave.jpg Rekomenduojame naujas knygas:

"Biblijos konkordancija"

"Pažinti Dievą"

Apie laisvę...

Kiekvienas, kas daro nuodėmę, yra nuodėmės vergas.
Bet vergas ne amžinai namuose lieka, tik sūnus lieka ten amžiams.
Tad jei Sūnus jus išvaduos, tai būsite iš tiesų laisvi. (
Jėzus)



Design by Eduard Goss Laisvųjų krikščionių bažnyčia