• Increase font size
  • Default font size
  • Decrease font size
Pradžia Bažnyčia Laisvė ir rėmai, dvasia ir tiesa. Iš naujo atrasti biblinį šlovinimą - Puslapis 9

Laisvė ir rėmai, dvasia ir tiesa. Iš naujo atrasti biblinį šlovinimą - Puslapis 9

El. paštas Spausdinti PDF
Straipsnis
Laisvė ir rėmai, dvasia ir tiesa. Iš naujo atrasti biblinį šlovinimą
Puslapis #
Puslapis #
Puslapis #
Puslapis #
Puslapis #
Puslapis #
Puslapis #
Puslapis #
Puslapis #
Visi puslapiai

2. Planuoti šlovinimo seką

Tai mus veda prie pozityvaus teiginio, kad privalome atidžiau tinkamai planuoti šlovinimą. Naujos liturgijos formos, kylančios iš senųjų – visuomet sveikintinas dalykas, tačiau, iš dalies, liturgijos prasmė ir yra apjungti visų laikų bei įvairiose vietose šlovinančius krikščionis. Be to, bėgant laikui, liturgija apjungia mus pačius, suteikdama tęstinumą mūsų vaikystei, paauglystei bei ateities brandai, kuomet padedant Dievui pasensime šlovindami Viešpatį.

Bet jei kalbėtume aiškiau, krikščioniškas šlovinimas yra dramatiškas, pritaikytas dalyvauti, išskirti ir džiaugtis dieviškaja istorija su pasauliu. Su juo neapdairiai žaisti reikštų arogantiško vandalizmo formą. Biblinė istorija, besitęsianti nuo Pradžios iki Apreiškimo yra nuostabi drama, didi sakmė, gyvojo Dievo užrašytas spektaklis, vaidinamas nuostabioje jo kūrinijoje. Todėl dalyvaudami liturgijoje – ar ji būtų sakramentinė, ar ne – bent akimirkai tampame ne vien šio spektaklio žiūrovais, bet ir aktyviais dalyviais. Tai – ne mūsų spektaklis, tai – Dievo spektaklis, todėl negalime imtis perrašinėti scenarijaus. Kiekvieną kartą susirinkę šlovinti negalime perskaityti visos Biblijos, bet mūsų pasirinktos eilutės (ar pasitelkdami liturginius skaitinius, ar ne) turėtų atspindėti ilgesnę istoriją ir mums priminti plačius jos potėpius bei seką. Jei tai suvoksime, suprasime, kad liturgija primena važiavimą dviračiu – jei nuolat sustosi, kad darytum kažką kitką, nuvirsi. Daugeliui bažnyčios tarnautojų ir šlovinimo vadovų trūksta drąsos važiuoti toliau, pasitikėjimo, kad istorija su savimi neš ir žmones. Jiems atrodo, kad reikia nuolat įkišti savo trigrašį, lyg Šekspyro pjesės vaidinimo metu režisierius vis išlįstų iš už užkulisių ir žiūrovams praneštų, kad vyksta „iš tikrųjų“ (ir, galbūt, priminti, kad per petrauką fojė galima pasivaišinti kava). Sunku ir įsivaizduoti, kas dar labiau galėtų mirtinai nužudyti spektaklį. Ne, šlovinimas turi įkūnyti tai, apie ką kalba ir to nesigėdyti.

Iš šios perspektyvos, ką dėvime, kur stovime, kaip judame (apranga, poza ir gestai) turi prasmę – ne todėl, kad esame ritualistai, o todėl, kad tai – Dievo spektaklis, kurį galime sugadinti. Kuomet šlovinimui vadovaujantys žmonės pasisuka šonu, jie dramatiškai perteikia esmę; bet kada šlovinimo vadovai su muzikantais atsiranda tiesiai prieš bendruomenę lyg tai būtų roko koncertas, jie gali perteikti visiškai netinkamą žinią. Be abejonės, daugelis šiuolaikinių šlovinimo vadovų mano, kad tai visiškai nesvarbu, tačiau kadangi šlovinimas yra tiesiogiai susijęs su žmonėmis, tai iš tiesų tampa labai svarbu. Tai, ką perteiki savo kūnu, labai daug pasako, ką darai su likusia savo dalimi. Žinoma, atsiklaupti, šlovinant pakelti rankas, persižegnoti, užimti tam tikrą pozą – visa tai gali taip ir likti ritualais ar net tapti magija, tačiau pabrėžtinai sėdėti meldžiantis (viena iš padėčių, kurios Biblija nesieja su malda), nes atsiklaupti yra tiesiog „ritualas“ reiškia nusipjauti nosį, nes nepatinka veidas. Visomis išgaliomis siekti, kad giesmės tiesiog plauktų priklausydamos nuo vadovo be jokios struktūros nereiškia protesto prieš ritualizmą. Tai reikštų, kad tą patį vadovą mes pastatome ten, kur reformatoriai matė stovint Viduramžių kunigą – tarp Dievo ir šlovinančių žmonių. Gera liturgija mus būtent ir apsaugo nuo asmenybės kultų, ar jie būtų katalikiški, ar protestantiški.

Čia pateikiau vos keletą pavyzdžių. Reikėtų dar vieno rašinio, kad galėtume sistemiškai ir išsamiai panagrinėti šią sritį. Tačiau tikiuosi, kad supratote mintį. Atidus pasiruošimas; suvokimas, kokią žinią perduoda mūsų kūno kalba bei pozos; išskirtinis jautrumas bibliniam spektakliui, kuriame dalyvaujame – štai kas apjungia laisvę ir rėmus, dvasią ir tiesą.

3. Atpirkti kultūrą

Trečiasis dalykas, kurį noriu pateikti, yra santykis tarp šlovinimo ir kultūros. Didysis pastarojo šimtmečio ginčas apie Kristų ir kultūrą mus išmokė, kad iš vienos pusės negalime vien prisitaikyti prie tam tikros kultūros, ar iš kitos pusės atsisakyti savosios kultūros, nes ji prieštarauja evangelijai (apie tai galima paskaityti H. Richard Niebuhr, Christ and Culture. New York: Harper 1951).  Kiekvienas kultūros aspektas turi būti įvertintas individualiai. Tai – dar viena tema, kurią reikėtų panagrinėti vėliau (apie tai jau esu rašęs savo knygoje The Challenge of Jesus. London: SPCK 1999, 8 sk.).  C. S. Lewis nepavargdamas kartodavo, kad Dievo sukurtame pasaulyje nėra nieko, ko nebūtų galima atpirkti, tačiau nėra ir nieko, ką galima būtų priimti kaip stovi. Viską turime įvertinti evangelijos, kryžiaus ir Jėzaus Mesijo prisikėlimo šviesoje.

Todėl tikslas nėra vien išsiaiškinti, kaip šlovindami galėtume apjungti tradicinius ar šiuolaikinius elementus. Tai svarbu, tačiau lygiai taip pat svarbu užtikrinti, kad tradicija džiaugtumėmės per evangelijos padidinamą stiklą – ne be kritikos, bet ir kad šiuolaikiniai dalykai taip pat būtų įvertinti per tą patį evangelijos padidinamą stiklą, o ne vien todėl, kad yra nauji. T. S. Eliotas kalbėjo apie seno ir naujo apjungimą (Orig. “easy commerce of the old and the new”. T. S. Eliot, “Little Gidding” line 220, in “Four Quartets“. London: Faber 1944, 47. Vert.), kaip ir pats poetas aiškiai perteikia savo eilėraščiu, nepasiekiama lengvai ar neįdedant pastangų, bet tai padaryti įmanoma, jei tik ištvermingai dirbsime ir už tai melsimės.  Tai nereiškia, kad turime leistis pavergiami tam tikros kultūros – ar ji būtų šeštojo amžiaus Europa, ar dvidešimtpirmojo amžiaus Amerika – bet ir nereiškia, kad turime visiškai atsikratyti vienos ar kitos. (Anglijoje šis cirkas įgauna tamsius klasinio snobizmo virpesius – tiek tradicinius, tiek jų veidrodinį variantą: kai kurie nenorėtų, kad juos pastebėtų dalyvaujant pamaldose, kur grojama gitaromis ar būgnais dėl tos pačios priežasties, kaip ir kad nenorėtų, jog juos pamatytų susidomėjus žiūrint muilo operą; o kiti vengia katedrose sutinkamo šlovinimo dėl tos pačios priežasties, dėl kurios vengia ir protokolinių vakarienių. Tokie kultūriniai nusistatymai, galintys pasislėpti po teologiniais terminais, turėtų būti išrūkyti. Dėl jų turime atgailauti.)

Taip pat negalime apsiriboti klausimu: „Kas būtų patogu šiai bendruomenei?“ Kas sakė, kad visuomet turi būti patogu Visagalio Dievo akivaizdoje?! Tačiau negalime klausti: „Kas išjudintų šią bendruomenę?“ Kas leidžia šokiruoti ir stulbinti Dievo tautą?! Žinoma, šoko neišvengsime, kaip neišvengsime ir patogių nuovokos, kas seks toliau, akimirkų. Gera liturgija, jei ją atidžiai planuojame kiekvieną savaitę ir metų metus, turės ir to, ir to. Jie vienas kitą papildys ir sustiprins, bet svarbiausiai, paragins žmones pažinti ir mylėti Dievą bei išsiųs juos pamaitinę, kad šie galėtų vykdyti savasias karalystės užduotis pasaulyje. Todėl jei žinome, ką darome, šlovindami, per muziką ir skaitinius, per dramą ir judesį, per tylą ir per kalbą, turėtume suprasti, kad atspindime ne vien skirtingas kultūras, bet ir patys, pasitelkdami Dvasios galybę, kūrybiškai prisidedame prie kultūros, kurią kuria Dievas mūsų dienomis, formavimo.

Ypač Vakarų pasaulio krikščionys, o dar labiau amerikiečiai, dvidešimtpirmajame amžiuje (dėl taip susiklėsčiusios padėties, kad ši pasaulio dalis dominuoja visą likusią planetą) turi progą vesti žmones į kultūrinį atsinaujinimą, atgaivinsiantį visą pasaulį. Lygiai taip pat turime progą patys apakę akluosius nuvesti į griovį. Tai – proga, kurią turime išnaudoti išmintingai, pasitelkdami krikščioniškojo šlovinimo džiaugsmą, kurio pagalba tai atliktume geriausiai.


Atnaujinta ( Sekmadienis, 01 Spalis 2006 11:46 )  

Prisijungę

Mes turime 2338 svečius online

Baneriai

Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Pradžia Bažnyčia Laisvė ir rėmai, dvasia ir tiesa. Iš naujo atrasti biblinį šlovinimą - Puslapis 9

Naujausi leidiniai

biblija-kalbina-tave.jpg Rekomenduojame naujas knygas:

"Biblijos konkordancija"

"Pažinti Dievą"

Apie laisvę...

Būti laisvuoju krikščioniu reiškia suvokti laisvę nuo nuodėmės. Be abejonės, ne visuomet tai suvokiame taip aiškiai, kaip derėtų, tačiau ši tiesa mums iš tiesų anteša džiaugsmą - Kristus mums vėl leidžia rinktis dorą gyvenimą!



Design by Eduard Goss Laisvųjų krikščionių bažnyčia