• Increase font size
  • Default font size
  • Decrease font size
Pradžia Bažnyčia Atviras laiškas giesmių kūrėjams

Atviras laiškas giesmių kūrėjams

El. paštas Spausdinti PDF

ImageŠis atviras laiškas pirmą kartą buvo išspausdintas žurnale Worship Leader Magazine. Laiškas buvo adaptuotas ir perspausdintas gavus autoriaus leidimą. Vertimui taip pat buvo gautas autoriaus leidimas. Straipsnio originalą rasite čia.

Sveiki gyvi, giesmių autoriai, šlovintojai, šlovinimo vadovai, muzikantai ir menininkai bei bendrakeleiviai sekantys Jėzumi.

Keletą pastarųjų metų turiu privilegiją nemažai keliauti, lankyti ir kalbėtis su jaunais besiformuojančiais vadovais. Galbūt esu kviečiamas jiems kalbėti pagal sistemą „man daugiau, nei keturiasdešimt“ ir galbūt todėl, kad daugelis jų bando suprasti postmodernizmo iššūkius, dėl kurių man pačiam nuslinko beveik visi plaukai ir apie kuriuos esu parašęs keletą knygų. Sugrįžęs namo tarnauju bažnyčios, kuri apsisprendė žengti į postmodernizmo platybes bei drąsiai ir užtikrintai pažvelgti jo iššūkiams į akis. Sakau „drąsiai ir užtikrintai“ suprasdamas, kad bažnyčia dar neturi žemėlapių, kurie galėtų jai padėti patirti šį nuotykį, todėl iš tiesų neturime aiškaus supratimo, kur einame, išskyrus tai, kad bandome sekti Jėzumi. Turbūt jaučiamės panašiai, kaip Izraelio vaikai, palikę modernizmo Egiptą ir perėję Jūrą į nežinomybės dykumą. Viliamės, kad Dievo siųstas dulkių debesis ir ugnies stulpas ves mus dieną ir naktį.

Vienas iš papildomų keliavimo malonumų (pats esu muzikantas) yra klausytis ir džiaugtis daugeliu šlovinimo grupių ir vadovų bei kiekviename renginyje šlovinti valandų valandas, tiesiogine šio žodžio prasme. Įsivaizduoju, kad galėčiau pasidalinti daugybe pastabų ir padrąsinimų su jumis, kurie esate šlovinimo vadovai. Yra tiek daug gerų tendencijų, bet kartu ir keletas atkaklių problemų, kurios niekaip nesitraukia. Tačiau vienas pastebėjimas ypač išsiskiria. Iš tiesų, tai daugiau prašymas, nei pastaba – prašymas, kad tarp mūsų kuriantys giesmių autoriai išžvalgytų, o po to ir vestų mus visus į naują lyrinę-dvasinę žemę.

Šiuolaikinės krikščioniškos muzikos pasaulyje išgirstame daugybę pastabų dėl prastos muzikos, banalių tekstų, paviršutiniškos teologijos ir t.t., ir t.t. Kai kuriuos argumentus girdime iš žmonių, kurie paslapčia norėtų grįžti prie 50-taisiais giedamų himnų (devyniolikto ar dvidešimto amžiaus – rinktis jums). Man neįdomu burbėti ir dar mažiau įdomu galvoti apie 50-tuosius (nebent tai būtų 2050-tieji).

Ne, štai kas man svarbu. Daugelis mūsų tiki, kad žengiame (ar jau gerokai nukeliavome) į svarbius teologinius-kultūrinius-dvasinius pasikeitimus – galbūt netgi primenančius Reformaciją, kada Viduramžiai užleido vietą modernizmui. Šiomis dienomis, kuomet modernusis pasaulis užleidžia vietą postmodernistiniam pasauliui, turėtume tikėtis revoliucijos teologijos srityje (galiausiai šie pasikeitimai turėtų mums padėti labiau remtis Biblija, ugdyti dvasingumą, efektyviau vykdyti savo pašaukimą ir – o Dieve, meldžiu – išsiaiškinti, kas gi yra tas pašaukimas). Bet esmė glūdi štai kur.

Moderniajame pasaulyje teologija užsiėmė mokslininkai, kurie rašė knygas ir skaitė paskaitas. Postmoderniajame pasaulyje, kaip tiki daugelis iš mūsų, teologams teks dažniau išlįsti iš bibliotekų ir įsimaišyti tarp kitų žmonių. O geriausieji susikibs rankomis ir širdimis su poetais, muzikantais, režisieriais, aktoriais, architektais, vidaus ir išorės dizaineriais, šokėjais, skulptoriais, tapytojais, rašytojais, fotografais, web dizaineriais ir visais kitais įmanomais broliais ir seserimis...ne vien tam, kad perduotų postmodernią, krikščionišką teologiją...bet taip pat tam, kad ją įžvelgtų, kad ją atrastų. Nes vienas iš svarbiausių pokyčių šiuose pasikeitimuose yra perėjimas nuo mąstymo kairiuoju smegenų pusrutuliu prie mąstymo visomis smegenimis; nuo redukcinio, analitinio racionalizmo prie platesnio teologinio holizmo (visapusiškumo – vert.). Tai – teologija, kuri paliečia tiek protą, tiek širdį. Tai – supratimas ir vaizduotė. Tai – teiginiai ir vaizdiniai. Tai – aiškumas ir slėpinys. Tai – aiškinimas ir pasakojimas. Tai – ekspozicija ir meninė išraiška.

Ir giesmių kūrėjai galėtų atlikti pagrindinį dvasinį vaidmenį, kad ši labiau holistinė teologija įsišaknytų žmonėse.

Bet liūdna, kad savo kelionių metu, kuomet sėdėdavau renginiuose klausydamas šlovinimo (o dažnai ir dalyvaudamas jame), retai tejausdavau, kad giedami žodžiai mus vestų į šią naująją žemę. Kai kuriais atvejais, jie netgi trukdo. Prašau, meldžiu – neišgirskit to kaip kritikos. Tai – patarimas, švelnus prašymas iš visos širdies. Tai – prašymas įnešti taip reikalingų pokyčių.

Leiskite paaiškinti. Per dažnai giesmių tekstai yra gėdingai individualistiniai – apie mane ir Jėzų. Asmeninis artumas su Dievu – tai toks nuostabus žingsnis pirmyn, lenkiantis šaltą, abstraktų, medinį dogmų kartojimą. Tačiau, tai nėra visa istorija. Iš tiesų (tai jus gali šokiruoti) naujajame postmoderniame pasaulyje tai – nebūtinai esminis istorijos aspektas. Populiari giesmė, kurią girdėjau daugelyje renginių (ir kurią giedame Cedar Ridge bažnyčioje, kur tarnauju pastoriumi) sako, kad šlovinimas yra „viskas apie tave, Jėzau“. Bet išskyrus tą eilutę, atrodo, kad šlovinimas ir krikščionybė bendrai paėmus tapo „viskas apie mane, mane, mane“.

Jei abejojate tuo, ką sakau, pasiklausykite, ką kitą kartą giedosite šlovindami. Kalbama, kaip Jėzus išgelbėjo mane, mane apkabina, padeda man pajusti savo artumą, sustiprina mane, atleidžia man, laiko mane arti savęs, mane liečia, mane priima ir t.t., ir t.t. Iš tiesų, tai nėra blogai, bet jei į mus pažvelgtų koks ateivis iš Marso, manyčiau, kad jis pasakytų: a) kad kenčiame nuo lengvos emocinės negalios formos ir mums reikia daug gydymo apkabinimais (kas ironiška, nes mes [Vakaruose] esame bene labiausiai pasiturintys pasaulyje ir labiausiai palaiminti, nei bet kas kitas per visą istoriją) arba b) kad mums nusispjaut į visą pasaulį, kad mūsų religija ir dvasingumas nė kiek mūsų neskiria nuo kitų savanaudžių, tik šiuo atveju dvasiškai, o ne materialiai.

Nemanau, kad šie kaltinimai yra tokie teisingi, kaip gali atrodyti stebėtojui iš Marso, bet manau, kad mes, giesmių kūrėjai, tokias giesmes rašome manydami, kad žmonės jų nori ir jiems jų reikia. Kas baisiausia, aš taip pat manau, kad nors šie kaltinimai ir nėra visiškai teisingi...jie gali pasitvirtinti, jei nesiimsime kažkokių korekcinių veiksmų ir nebandysime atrasti labiau išbalansuoto požiūrio.

Gėda pripažinti, bet kai kurie iš mūsų galbūt dabar galvoja: „Jei rašant giesmes turėtume rašyti ne apie gilų, asmeninį, intymų ryšį su Dievu, tai apie ką gi tada rašyti?“

Leiskite pateikti biblinių temų, kurias būtų verta perteikti kuriant giesmes, sąrašą.

1. Galbūt nustebsite, kad pirmiausia prabilsiu apie „eschatologiją“, bet noriu užtikrinti, kad nebandau siūlyti į giesmes sudėti kokio neseniai išleisto apokaliptinio romano. (Ne, tik ne tai!) Sakydamas „eschatologija“ (kas reiškia pabaigos arba tikslo, į kurį juda pasaulis, tyrinėjimą) turiu omeny biblinę ateities, kaip ją mato Dievas, ir kuri link savęs traukia mus, viziją. Daugelis, kurie kaip ir aš užaugome maitinami vėlyvojo modernizmo eschatologijomis, nustebsite išgirdę, kad kyla visiškai naujas požiūris į eschatologiją (jį formuoja tokie teologai, kaip Walter Bruggeman, Jurgen Moltman ir „vilties teologai“). Šis požiūris nesivaiko „moderniųjų“ ateitį vaizduojančių grafikų ar nepagrįstų spėjimų. Iš tiesų, jis plaukia Izaijo, Jeremijo ir Apreiškimo poezijos bangomis... Kai ši poezija pripildo, ji pasodina mus visai kitoje, geresnėje nei mūsiškio pasaulio vizijoje. O kai ši viltis įsišaknija mumyse, tampame jos įgyvendinimo įrankiais. Įsivaizduoju, kaip būtų galima giesmėje pagauti Izaijo 9,2-7; 25,6-9; 35,1-10; 58,5-14 dvasią! Kas gi sukurs šias giesmes?

O sukurti jas reikia, nes žmonėms reikia vilties. Jiems reikia geros ateities vizijos. Jiems reikia vaizdinių, kuriuose atsispindi šventė, ramybė ir taika bei sveikata ir vientisumas, kurio link turi judėti niūrus, susipriešinęs, užterštas ir susiskaldęs pasaulis. Tai daug daugiau, nei giesmės apie tai, kaip pateksime į dangų. Šios giesmės ne apie debesis ir dangiškus vaizdelius iš kito pasaulio. Įsigilinkite į šias eilutes, brangūs giesmių kūrėjai...ir leiskite, kad jos į širdį įkvėptų vilties ir vizijos giesmes – giesmes, kurios mūsų širdyse įtvirtintų seniai pamirštos ateities svajonę...besiartinančios Dievo karalystės ir besipildančios Dievo valios kaip danguje, taip ir žemėje, svajonę.

2. Galbūt lygiai taip pat nustebsite, kai pasiūlysiu, jog reikia giesmių apie misiją. Daugelis mūsų tiki, kad naujas, platesnis misijos suvokimas (ir kalbu ne vien apie „misijas“, ir ne vien apie evangelizaciją, bet apie misiją – apie dalyvavimą Dievo misijoje, Dievo karalystėje, kuri smarkiai pranoksta menkus organizuotam susireikšminimui tarnaujančius planus) yra esminė detalė, kurios stokojame žengdami į postmodernų pasaulį.

Vartotojiškai kultūrai, kuri šaukia „man, man, vien man, man, man“, šis teiginys smogia tiesiai į tarpuragį. Jėzus atėjo ne tam, kad jam tarnautų, bet kad patarnautų pats...ir kaip buvo pasiųstas, taip ir mus siunčia į pasaulį. Pati mūsų bažnyčios tapatybės esmė ir esmė naujai besivystančioje teologijoje nėra tokia, kuri vaizduotų mus žmonėmis, kuriuos Dievas išsirenka palaiminti, išgelbėti, apsaugoti, o po to dar kart palaiminti. Tai – pusiau teisinga erezija, kurią dabar giedamos giesmės rizikuoja skleisti ir vis labiau ir labiau įtvirtinti žmonių širdyse – savaime suprantama, nesąmoningai. Ne, mūsų kaip bažnyčios tapatybės esmė naujai besivystančioje teologijoje vaizduoja mus palaimintais (kaip Abraomas) žmonėmis, kad būtume palaiminimu kitiems – palaimintais, kad šį palaiminimą perduotume pasauliui.

Daugeliui krikščionių pasaulis vis dar skirtas bažnyčiai. Tai – kaip kasykla, kurioje kasame žmones ir statome iš jų bažnyčią, kas ir yra šios teorijos esmė. Naujai besivystančioje teologijoje ir dvasingumo formavime tai – siaubingas vaizdinys. Jis atspindi modernių industrinių gigantų išprievartautą ir išgrobstytą gamtą. Tai – vaizdinys, kuriame bažnyčia tėra dar viena industrija, kuri vis ima ir ima. O, kaip jis skiriasi nuo vaizdinio, kur apaštališka bendruomenė į pasaulį siunčiama būti Kristaus rankomis, kojomis, akimis, šypsena ir širdimi! Mums trūksta giesmių, kurios džiaugtųsi šia misijine dimensija – gerų giesmių, daug giesmių!

Kad pasisemtume įkvėpimo, turime grįžti prie Rašto, skaityti pranašus bei evangelijas ir perteikti jų širdį, išlietą vargšams, neturtėliams, sužeistiesiems. Argi šių temų nereikėtų perteikti giesmėmis? Argi jos nevertos pagarbos? Rašant šį laišką, mane persmelkia ypatingas jausmas: ar nebūsime pervertinę giesmių svarbos šlovinimui, kad išstūmėme daugybę kitų liturginių galimybių (poezijos, istorinių maldų, tylos, meditacinių skaitinių ir kt.), kad pamiršome giesmių svarbą mokymui? Prisiminkime Kolosiečiams 3, kur Paulius ragina vienas kitam giedoti Kristaus mokymą dvasinėmis giesmėmis.

3. Galite lygiai taip pat nustebti mane išgirdę raginant giesmėse perteikti istorinės krikščionybės dvasingumą. Kaip mums primena Robert Webber, Tomas Odin, Sally Morgenthaler ir kiti, egzistuoja didžiausi dvasinių raštų turtai, tarp jų ir nuostabios maldos, kurios prašosi, kad jas paverstų šiuolaikinėmis giesmėmis. Kiekvienoje istorijos eroje galima rasti daugybę resursų: patristinė (Bažnyčios Tėvai – vert.), keltų, puritonų laikotarpiai. Kiekviename Tomo Kempiečio puslapyje, kiekvienoje viduramžiais gyvenusių didžiųjų šventųjų maldoje laukia įkvėpimas...o kai pažvelgiame į pasikartojančius formules panašius žodžius, kuriuos gieda milijonai krikščionių (nes, brangieji, mes juos rašome), širdį užlieja praleistos galimybės liūdesys. Šie „tolimieji aidai“ užlies mūsų širdis ir be galo jas praturtins...ir kažkada šie aidai taps draugų, brolių ir sesių balsais – nes jų autoriai ir yra draugai, broliai ir seserys – jei per giesmes tik pakviesime juos šlovinti kartu.

4. Galbūt mažiau nustebsite, jei paminėsiu, kad mums reikia tiesiog giesmių apie Dievą...giesmių, kurios sceną užleidžia Dievui, kurios kalba apie Dievą, kur jis yra Dievas, apie Dievo būdą, Dievo šlovę, o ne vien, kaip šauniai jis man padeda jaustis. Ir lygiai taip pat reikia giesmių, kurios džiaugiasi tuo, ką Dievas daro pasaulio labui – viso pasaulio labui – ne man vienam ir ne mums vieniems. Jei nesuprantate, apie ką kalbu, pavartykite Psalmes, nes jos iš tiesų džiaugiasi, ką Viešpats daro visos žemės, o ne vien Izraelio, labui. Taip pat reikia daugybės giesmių apie Dievą Kūrėją. Tai – labai svarbi Rašto, bet, deja, ne daugeliui mūsų bažnyčių, tema. Iki šiol, modernistinėje eroje, mums trūko geros sukūrimo teologijos, todėl būtų svarbu, kad menininkai ir giesmių kūrėjai kartu su teologais besivystančioje kultūroje surėmę pečius šlovintume Dievą, kuris yra ne vien prieš 15 milijonų metų (ar kiek patinka) sukurtos, bet ir šiandien atsiskleidžiančios kūrinijos Dievas...apie Dievą, kuris pažįsta krintančius žvirblius; apie Dievą, kurio šlovė iš naujo žiba žaibo blyksnyje, kurio gerumas krinta kaip ryto rasa; apie Dievą, kurio paslaptys tūno vandenyno gelmėse ir išbarstytos naktinio dangaus platybėse.

5. Taip pat reikėtų nepamiršti paminėti ir raudų. Biblijoje pilna aimanų, už bliuzą bliuzesnių giesmių ir giesmių, kurios atspindi tą skausmo pilną skirtumą tarp to, kur esame dabar ir to, kur viliamės būti. Jų nuoširdumas sukrečia. Ir ne visos jos baigiasi atvirutinėmis klišėmis, badančiomis išblaškyti skausmą. Kartas, atrodo, esame per daug laimingi, ir vienintelis būdas tapti linksmesniais yra nuliūsti – kai pajunti chroniškai sergančio, beviltiškai vargšo, išprotėjusio, vienišo, pasenusio ir pamiršto žmogaus, prispaustos mažumos, našlės ir našlaičio skausmą. Šis skausmas turi atrasti kelią į giesmes, o giesmės turi atrasti bažnyčias. Kartėlis taps dar saldesnis; be kartėlio saldumas gali tapti šleikštus, o daugelis mūsų bažnyčių jau tapo Salduvomis. Ar per daug prašau, ieškodamas daugiau nuoširdumo? Kadangi abejonės – mūsų gyvenimo dalis, jei skausmas ir laukimas bei dar neišspręsti nusivylimai  išlieka mūsų gyvenimo dalimi – ar šie dalykai negalėtų atsispindėti bendruomenių giedamose giesmėse? Argi nesibaigiantis giedojimas apie džiaugsmą nepraranda gyvybės (ir pasitikėjimo juo), jei neužsimename apie sunkumus?

Kadangi jau pradėjau, galbūt galėčiau pasidalinti ir keletu stilistinių pastebėjimų ir prašymų? Vėlgi, nenoriu, kad suprastumėte, jog kritikuoju. Tiesiog noriu pagelbėti ir pasiūlyti keletą patarimų, kurių pagalba pasitelkę savo dovanas galėtumėte geriau tarnauti bažnyčiai ir mūsų visų misijai šių pasikeitimų metu. Juos suformuluosiu kaip klausimus.

Pirma, ar kurdami giesmes negalėtume į šalį atidėti Karaliaus Jokūbo Biblijos kalbą (autorius rašo kalbantiems angliškai – vert.), net jei ir paliktume senovinius žodžius? Pasakiau užtektinai.

Antra, atkreipkime dėmesį, kuomet bereikalingai naudojame Biblinius terminus: Sionas, Izraelis, pakeltas ir t.t. ir t.t. Jei iš tiesų turime gerų priežasčių, o ne vien bandome giesmes pagardinti „dvasingumu“, tada viskas tvarkoje, bet jei galima parinkti šiuolaikinius žodžius ir vaizdinius, galėtume mintį ir jausmą perteikti ryškiau, su daugiau gyvybės,  labiau betarpiškai ir giliau tiems, kurie dar nepraleido daug laiko sėdėdami bažnyčios suole...tuomet taip ir darykime 1 Korintiečiams 14 dvasioje, kur aiškumas dvasiškai ieškančiam žmogui yra evangelinė vertybė.

Trečia, gal galėčiau patarti, kad tuomet, kai aplinkui siaučia Columbine mokyklos ir islamiškojo fundamentalizmo vėjai, turėtume atsargiai kalbėti džihadą ir šventąjį karą primenančius žodžiais. Manyčiau, kad gal ir yra tam vieta ir laikas, bet nemanau, kad jis yra šiandien. Mano nuomone, mums visiems reikia geros anabaptistiškos taikos dozės ir kuo greičiau.

Ketvirta, kalbant iš muzikinės perspektyvos, ar esu vienintelis, kuriam trūksta didesnės ritminės įvairovės? Ir kodėl gi keliaudamas visuomet atsigaunu klausydamas gerų būgnininkų ar perkusijos meistrų?

Penkta, ar mūsų šlovinimo vadovai negalėtų muzikinę dalį pagyvinti skaitydami Raštą, gilias istorinės bažnyčios maldas, tikėjimo išpažinimus ir poeziją skambant muzikos fonui? Gal jums ir nepatinka repas, bet jis bando kažką pasakyti apie išliekančią tariamo žodžio jėgą. Kalbu apie gerai parinktą ištartą žodį (jau ir taip pakanka prastai parinktų žodžių – manau sutiksit).

Ir galiausiai, ar negalėtų giesmių kūrėjai pradėti skaityti geros poezijos, prozos, kad atskleistų kalbos galybę, gracingai pateikta frazę, naujai atrastų vaizdinių, dūrių, smūgių prisilietimų, ar supurtimų. Tai būtų įmanoma, jei tik kiek smarkiau pasuksime smegenėles ir širdyje paieškosime glūdinčio giliai viduje ir trokštančio pamatyti saulės šviesą žodžio. Gaila, tačiau nors giesmių muzika tampa vis geresnė ir geresnė, žodžiai vis labiau primena klišių traukinį – viena klišė seka kitą, o besikartojančios plastmasinės frazės pasiekia popieriaus plonumo gelmes.

Nejaugi mūsų Dievas, misija ir bendruomenė neverti aukštesnės lyrinės kokybės, nei ta, kuria pateikėme iki šiol?

Dėkoju, kad skyrėte laiko apmąstyti šiuos dalykus. Viliuosi, kad tai taps svarbaus ir nevienadienio pokalbio pradžia.

Jūsų bendradarbis ir tarnas,
Brian McLaren


Resursai:
Keith Green klasika tapusi giesmė apie misiją Jesus Commands Us To Go.

Diskusija:
Ar galite kalbėti apie viltį nekalbėdami apie dangų? Ar tai – vienas ir tas pats? Ar ši giesmė jus ragina veikti?

Studija:
Perskaitykite Izaijo 9,2-7; 25,6-9; 35,1-10; 58,5-14. Dar kartą. Dar kartą. Kas jums įstrigo? Kuo Izaijo perteikiama pasaulėžiūra skiriasi nuo jūsiškės?


 

Resursai:
Tomas Kempietis
Robbert Webber

Diskusija:
Ar galite susitapatinti su Amoso šauksmu? Jeremijo? Jei ne, kodėl? Ar tai – tik kultūrinis atstumas, ar nutolome nuo Dievo?

Paskaitykite Psalmes, parašytas nevilties akimirkomis. Ar rašote, kai viltis dingsta iš horizonto?

Studija:
Perskaitykite Kolosiečiams 3. Koks giesmių vaidmuo mokymui?


 

Resursai:
Thomas Odin
Sally Morgenthaller

Diskusija:
Yra daugybė giesmių, kurių kalba primena Karaliaus Jokūbo Biblijos vertimą. Jas, turbūt, reikėtų palikti ramybėje. Pamėginkite diskutuoti ta pačia kalba apie naujų giesmių rašymą. Ar ji iš tiesų atspindi mūsų kultūros, jos žmonių kalbą?

Atnaujinta ( Penktadienis, 28 Balandis 2006 11:30 )  

Naujausi leidiniai

biblija-kalbina-tave.jpg Rekomenduojame naujas knygas:

"Biblijos konkordancija"

"Pažinti Dievą"

Apie laisvę...

„Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams. Pasiuntė skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems ­ regėjimo; siuntė vaduoti prislėgtųjų ir skelbti Viešpaties malonės metų“. (Jėzus)

Design by Eduard Goss Laisvųjų krikščionių bažnyčia