• Increase font size
  • Default font size
  • Decrease font size
Pradžia Bažnyčia Žymūs lietuviai evangelikai

Žymūs lietuviai evangelikai

El. paštas Spausdinti PDF

MazvydasM. Mažvydas ir pirma lietuviška knyga

Martynas Mažvydas, be jokios abejonės, yra pats žymiausias visų laikų lietuvis evangelikas. Jis gimė 1510 m. (gali būti, kad ir žymiai vėliau), tikriausiai Žemaitijoje. 1546 m. pradėjo studijuoti Karaliaučiaus universitete ir 1548 m. baigė. 1547 m. išleido savo įžymųjį "Catechismusa prasty szadei" - pirmąją lietuvišką knygą, tapusią "nacionalinės kultūros simboliu" (S. Žukas). Nuo 1549 m. iki pat mirties 1563 m. Mažvydas dirbo liuteronų kunigu Ragainėje.

Mažvydo "Katekizmas" - nedidelio formato 79 puslapių knygelė, susidedanti iš lotyniškos pratarmės (ne Mažvydo parašytos); eiliuotos lietuviškos pratarmės; elementoriaus (mokymui skaityti); paties katekizmo (dešimties Dievo įsakymų, dvylikos tikėjimo tiesų, Viešpaties maldos, sakramentų, žmogaus gyvenimo taisyklių) ir giesmyno. Jame galime rasti daug reformatorių liuteronų tikėjimui būdingų tiesų:
- įstatymo laikytis vien iš savęs žmogus negali, todėl išgelbstimas tik per tikėjimą: "Juk Jis visus, kurie tik Juo pasitiki, išperka nuo Įstatymo prakeikimo, nuo Dievo rūstybės... ir tai daro veltui, nekeldamas jokių sąlygų..."
- Biblija turi būti prieinama plačiajai visuomenei ir ją turi skaityti kiekvienas, nes "amžinasis išganymas yra visiems prieinamas turtas". Lotyniškoji pratarmė prasideda šitokiais griežtais žodžiais: "Kai kurie asmenys Šventojo Rašto turėjimą gana griežtai laiko išskirtine kunigų luomo, o ne liaudies privilegija... Ar gali būti, klausiu, dar nedoresnis dalykas, kaip neleisti liaudžiai prieiti prie visiems bendrų šventenybių...?"
- kiekvienas tikintysis privalo žinoti svarbiausias krikščioniško mokymo tiesas: "Juk būtina, kad kiekvienas žmogus savo ir savo sąžinės labui galėtų išpažinti tikėjimą, kad pavojaus, nusiminimo ar mirties agonijos valandą mokėtų iš tiesų deramai nusiraminti ir... pakilti savo dvasia".
- pagoniški ritualai prieštarauja tikėjimui ir turi būti išnaikinti; pagonių tikėjimui dievais Mažvydas priešstato krikščionišką sukūrimo teologiją: "Kaukus, žemėpačius ir laukosargus pameskit, / Visas velniuvas, deives apleiskit - / Tos deivės negal jums nieko gero duoti, / Bet tur visus amžinai prapuldyti. / Sveikatą, visus daiktus nuo to Dievo turit, / Kurio prisakymus čia manyje regit. / Tasai Dievas dangų, žemę žodžiu vienu sutvėrė, / Šituo būdu žmones ir visus daiktus padarė, / Tasai kiekvienam žmogui vienas gal padėti, / Sveikatą ir palaimą tasai gal duoti".
- dvasininkija pašaukta tarnauti tikintiesiems ir turi labai didelę atsakomybę: "Pirmiausiai jus, Ganytojai, įspėdamas raginu, kad pagaliau atsimintumėte atlikti savo pareigą ir kad susimąstytumėte apie tai, jog jūs prisiėmėte tokią atsakomybę - rūpintis daugybės sielų reikalais. Būtent jums paskutiniajame teisme reikės atsakyti už visą būrį ir kiekvieną atskirai..."
- kiekvienam krikščioniui gyvenime turi būti svarbu šlovinti Dievą ir giedoti (palyginti nemaža giesmių dalis!) bei paisyti etikos ir moralės (žmogaus gyvenimo taisyklės).

A. Kulvietis - nutildytasis Lietuvos reformatorius

Abraomas Kulvietis gimė apie 1510 m. bajorų giminėje. Studijavo Krokuvoje, Vitenberge ir kituose Europos universitetuose. Gerai mokėjo biblines hebrajų ir graikų kalbas. Grįžęs į Lietuvą 1538-1541 m. tapo Šv. Onos bažnyčios pamokslininku ir skelbė protestantiškas idėjas. Buvo labai gerai išsilavinęs, netgi vienas mokslingiausių lietuvių tuo metu. Todėl labai akcentavo švietimo ir mokymosi reikšmę. 1539 m. Vilniuje įsteigė (nepaisant draudimų) su kitais pirmąją aukštesniąją mokyklą. Joje ne tik buvo mokoma įprastų dalykų, antikinių kalbų, bet ir skelbiamos reformacijos idėjos. Be kitų dalykų, ypač buvo akcentuojama gimtoji lietuvių kalba. Kulviečio mokykla su maždaug 60 mokinių buvo pirmoji protestantiška įstaiga, sąmoningai sulaužiusi katalikišką švietimo monopolį. Bet vyskupas Alšėniškis pasiekė, kad Zigmantas Senasis mokyklą uždraustų. Kulvietis bandė ieškoti karalienės Bonos Sforcos užtarimo nusiųsdamas jai laišką "Tikėjimo išpažinimas" - pirmąjį Lietuvoje evangelišką dokumentą. Bet nieko nepasiekęs, 1542 m. su kitais reformacijos šalininkais buvo priverstas bėgti į Prūsiją. Ką tik įsikūrusiame Karaliaučiaus universitete tapo pirmuoju graikų kalbos profesoriumi, taip pat dėstė hebrajų kalbą ir aiškino psalmes. Čia jo kolega buvo ir Stanislovas Rapolionis. Prieš mirtį Kulvietis vėl apsigyveno Lietuvoje, kūrė evangeliškas giesmes ir vertė psalmes. Mirė gerokai per anksti, 1545 m.

Radvilos

Viena garsiausių LDK didikų šeimų, be kitų dalykų, turėjusi didelę reikšmę Lietuvos evangelikams, buvo Radvilos. Giminės pradininkas - Radvila Astikaitis (mirė 1477 m.). Iš Mikalojaus Senojo (mirė 1509 m.) kilusios trys pagrindinės Radvilų šeimos atšakos, o iš jų garsieji pusbroliai - Mikalojus Radvila Rudasis (iš Biržų-Dubingų linijos) ir Juodasis (Nesvyžiaus-Olykos). Tačiau XVII a. Biržų-Dubingų linija išmirė (1655 m. mirus Jonušui Radvilai ir 1669 m. jo pusbroliui Buguslavui Radvilai).
Mikalojus Radvila Rudasis (1512-1584) 1565 m. tapo LDK kancleriu, per Livonijos karą (1558-1583) buvo vienas žymiausių LDK kariuomenės vadų. Jis dalyvavo Liublino Seime, gynė Lietuvos nepriklausomybę, 1569 m. nepasirašė Liublino Unijos akto. Didikas globojo reformatus, steigė parapijas, Vilniuje atkūrė ir Biržuose įsteigė reformatų mokyklas.
Mikalojus Radvila Juodasis (1515-1565), nuo 1550 iki 1564 m. buvo LDK kancleriu. Savo politine veikla jis gynė valstybės savarankiškumą, nuo 1553 m. rėmė reformaciją. Juodasis buvo išsilavinęs žmogus, studijavęs užsienio universitetuose, todėl suvokė naujovių poreikį LDK visuomenei. Dirbdamas Vilniaus vaivada, jis buvo užmezgęs tiesioginius ryšius su Europos reformacijos centrais ir žymiausiais teologais, pats norėjo įsitikinti religinės argumentacijos svarumu. Dešimt metų (1555-1565) Radvila susirašinėjo su Šveicarijos bažnyčios vadovais - J. Kalvinu, Ciuricho teologu H. Bullingeriu. M. Radvilos Juodojo dvaruose pamokslavo ir liuteronų, ir evangelikų reformatų pamokslininkai. Tai buvo tikras tolerancijos žmogus: nedraudė kiekvienam individualiai ieškoti tikėjimo; jo dvaruose galėjo laisvai gyvuoti "Lietuvos broliai" (atmetė Trejybės mokymą, todėl vadinami antitrinitoriais, arba arijonais; tik 1565 m. po Radvilos mirties galutinai atsiskyrė nuo reformatų).

A. Volanas - "niekas negimsta nelaisvas"

Viena šviesiausių XVI a. antrosios pusės Lietuvos reformatų galvų - Andrius Volanas. Tai asmenybė, kurios plunksnai priklauso daugybė kalvinistų tikėjimą gynusių ir naujoves LDK skleidusių vertingų raštų. Jo visuomeninės politinės idėjos tuo laiku buvo nepaprastai modernios ir pažangios, aktualios išsilaikė ir iki mūsų dienų.
A. Volanas gimė apie 1531 m. Silezijoje, vokiškoje ir lenkiškoje šeimoje. Mokslus išėjo Karaliaučiaus universitete. Tikriausiai studijuodamas perėjo ir į evangelikų tikėjimą. Nuo 1553 m. nuolat gyveno LDK, tapo pirmuoju Radvilų patarėju, apie 1564 m. - Lietuvos bajoru. Nuo tada Volanas pradėjo domėtis diplomato darbu, tapo Zigmanto Augusto sekretoriumi, taip pat tarnavo Steponui Batorui bei Zigmantui III.
Nuo 1574 m. Volanas pradėjo aktyvias raštiškas didskusijas su Lietuvoje neseniai apsigyvenusiais jėzuitais. Iš jų pagrindiniu publicistiniu Volano priešininku tapo P. Skarga. Kelias knygas Volanas parašė ir prieš antitrinitorius. Mirė 1610 m.
Labiausiai A. Volaną išgarsino 1572 metų veikalas "Apie politinę arba pilietinę laisvę", kuriame dėsto ateities gyvenimo vystymosi perspektyvas ir tyrimų modelius bei kalba apie būtinas reformas. Joje jis keičia tuo laiku populiarų požiūrį į visuomenės hierarchiškumą ir luominį susisluoksniavimą. I. Lukšaitė rašo: "Į visuomenę A. Volanas žiūrėjo kaip į individų bendriją, o ne luomų konstrukciją. Jis pripažino realiai esant žmonių skirstymąsi į luomus, tačiau... keitė luomo sąvokos turinį, teigė, jog priklausomybė luomui atsiranda ne tik gimstant, t.y. paveldėjimo keliu. Ji yra ir individo veiklos, profesijos nustatoma, individai buriasi į luomus pagal visuomenei atliekamą darbą". Garsiajame veikale Volanas pabrėžė žmogaus laisvę, akcentavo, kad visi individai iš prigimties yra laisvi ir lygūs. O valstybės užduotis tą laisvę ginti. Tai turi būti daroma visų pirma per įstatymus, kurie galioja visiems vienodai (atkakliai reikalavo vienodos bausmės visų luomų asmenims, įvykdžiusiems sunkų nusikaltimą, kas tuo metu buvo neįprasta) - tad Volaną galima laikyti modernaus liberalizmo pradininku. Bet jis ieškojo ir pusiausvyros tarp piliečio teisių ir pareigų. Jo mokyme pagrindinė vieta tenka ne individui kaip atskirybei, bet individui, gyvenančiam visumoje, civilinėje, t.y. pilietinėje būklėje.

K. Donelaitis - lietuvių poezijos pradininkas

Donelaičio vardas šiandien visiems žinomas. Jis laikomas pasaulietinės lietuvių poezijos pradininku, klasiku. Užtat iki šiol žymiai mažiau dėmesio sulaukia faktas, kad Donelaitis buvo evangelikų liuteronų kunigas ir kad jo tikėjimas plačiai atsispindi ir "Metuose". Donelaitis gimė 1714 m. Mažosios Lietuvos valstiečių šeimoje Lazdynėliuose (Rytų Prūsijoje). Mirus tėvui, persikėlė į Karaliaučių, kur 1736-1740 studijavo universitete. Baigęs teologijos fakultetą, buvo paskirtas Stalupėnų mokyklos kantoriumi (giedojimo mokytoju), vėliau rektoriumi. 1743 m. įšventintas evangelikų kunigu iki pat gyvenimo pabaigos klebonavo Tolminkiemyje. Ten perstatė bažnyčią, kleboniją, pastatė naują mokyklą ir našlių namus. Pamokslus sakė lietuvių ir vokiečių kalbomis. Jam buvo labai svarbu, kad parapijiečiai būtų atsivertę ir "šventai sektų Jėzumi". Pamokslai buvo labai praktiški, pritaikyti eilinio žmogaus kasdienybei. Donelaitis buvo pietistinių pažiūrų, geras sielovadininkas, uolus parapijiečių ganytojas. Visomis išgalėmis kovojo su tikinčiųjų ydomis, ragino juos atlikti vidinę atgailą ir augti tikėjimu. Jis ir pats siekė kunigo idealo. K.Donelaitis mirė 1780 m., palaidotas Tolminkiemio bažnyčios rūsyje.
Literatūrinį darbą Donelaitis pradėjo apie 1740-1743. Pagrindinį savo kūrinį "Metus" rašė 1765-1775. Pats autorius savo kūrybos nespausdino. Pirmasis jo raštų leidėjas buvo Liudvikas Rėza ("Metus" jis paskelbė 1818 m.). Iki šiol K. Donelaitis - daugiausiai į kitas kalbas verstas lietuvių poetas. 1977 m. UNESCO įtraukė "Metus" į "Europos literatūros šedevrų biblioteką".
K. Donelaičio kūriniai parašyti hegzametru kaip ir didžiųjų antikos poetų. "Metuose" poetas sukūrė ryškių lietuvininkų būrų paveikslų, kaimo buities, baudžiauninkų darbo, papročių vaizdų, lyrinių gamtovaizdžių. Jis kėlė įgimtos žmonių lygybės idėją, smerkė baudžiavą, žadino lietuvių valstiečių tautinę savimonę. Bet randama ir nemažai biblinių bei teologinių motyvų - "Metuose" nuolatos skamba Tolminkiemio poeto ir kunigo evangeliko balsas. Donelaitis pateikė ištraukas iš Kristaus Kalno pamokslo ir Psalmyno. Reikšmingą vietą poemoje užima žmogaus nuopuolio istorija. Kalbama apie gimtąją nuodėmę, kituose posmuose pabrėžiamas įgimtas žmogaus polinkis į blogį. Poetas akcentuoja pasaulio pabaigą ir artėjantį Dievo teismą: atėjęs Kristus nubaus tuos, kurie neteisingai kėlė kardą prieš vargšus, bet žemėje nesulaukė atpildo. Kunigas D. Petkūnas: "Metų teologiniai motyvai rodo, kad K. Donelaičiui svarbios tos doktrinos, kurios tiesiogiai siejasi su jo parapijiečiams aktualiais gyvenimo klausimais: iš kur kyla blogis, kodėl žmogus turi kentėti šiame pasaulyje, kodėl Dievas leidžia pasaulyje viešpatauti neteisybei, ar galima priešintis priespaudai?"

Holger Lahayne



 

Atnaujinta ( Trečiadienis, 05 Kovas 2014 12:20 )  

Naujausi leidiniai

biblija-kalbina-tave.jpg Rekomenduojame naujas knygas:

"Biblijos konkordancija"

"Pažinti Dievą"

Apie laisvę...

Būti laisvuoju krikščioniu reiškia suvokti laisvę nuo nuodėmės. Be abejonės, ne visuomet tai suvokiame taip aiškiai, kaip derėtų, tačiau ši tiesa mums iš tiesų anteša džiaugsmą - Kristus mums vėl leidžia rinktis dorą gyvenimą!



Design by Eduard Goss Laisvųjų krikščionių bažnyčia