• Increase font size
  • Default font size
  • Decrease font size
Pradžia Bažnyčia Naujieji vienuolynai?

Naujieji vienuolynai?

El. paštas Spausdinti PDF

Ar protestantiškos vienuolijų formos padėtų išvaduoti evangelišką Bažnyčią nuo jos kultūrinių pančių?
Pirmą kartą išspausdintas Christianity Today, 1988-09-12, straipsnio originalas InterneteNumerio vedamasis.
Vertė Simonas Kiela

John R. W. Stott, ilgametis Britanijos evangelikų atstovas, neseniai pareiškė, kad jei būdamas jaunas iš naujo pradėtų savąją mokinystę, jis įkurtų kažką panašaus į evangelišką vienuolyną. Jo nariais taptų žmonės, padarę įžadus skaistybei, neturtui ir taikdarystei.

Senato kapelionas Richard Halverson, praėjusį rugpjūtį kalbėdamas anabaptistų-huteritų brolijai, pareiškė, kad ore tvyro kažkokia „kataklizminė“ nuotaika. Galbūt tai – Kristaus sugrįžimas, o gal, kiek mažiau dramatiškai tariant, „galingas Dievo apsilankymas žemėje, jo Bažnyčioje“. Kai tai įvyks, „žmonėms evangeliškose bendruomenėse teks sekti kryptį, nubrėžtą jūsų [huteritų] – nuo materializmo link paprastumo, kuris, kaip man atrodo, smarkiai užkrėtė evangelišką bendruomenę plačiąja prasme“.

Fullerio seminarijos profesorius Richard Mouw, prieš keletą mėnesių kalbėdėjęs Wheaton koledže, pastebėjo, kad Bažnyčią, o ypač jos evangelišką sektorių, galėtų praturtinti naujieji vienuoliški judėjimai – aiškus ir radikalus mažos bažnyčios dalies liudijimas, visą Bažnyčią kviečiantis aiškesniam ir radikalesniam liudijimui.

Kalbos apie vienuolijas, sklindančios iš trijų žinomų protestantų lūpų, palieka įspūdį. Galbūt tai – tik sutapimas. Tačiau, galbūt, visiškai ne. Šiaurės Amerikos evangelikai pradeda suvokti, kad gyvena pokrikščioniškoje kultūroje. Daug pasisakoma prieš prievartą, palaidą gyvenimą ir materializmą. Tačiau net ir visiškas pašalietis nesunkiai pastebės, kad evangeliška Bažnyčia yra „smarkiai užsikrėtusi“ visais trimis.

Tylų, tačiau, tikimės, vis garsėjantį šauksmą atkurti vienuolynų praktiką stiprina suvokimas, kad situacijos nepasikeisi vien kalbomis. Plačioji Amerikos kultūra Bažnyčiai meta tokį iššūkį, kokio ši dar nėra mačiusi nuo pat įsikūrimo. Tai – kultūra, kurioje dominuoja vartotojiškas mąstymas ir mechanizmai, kuriuos palaiko net ir mažiausius ir toliausius visuomenės plyšius ir užkaborius pasiekianti žiniasklaida.

Šioje terpėje nei pavieniai krikščionys, nei visa Bažnyčia kartu paėmusi, negali lengvai išlaikyti išskirtinės savo tapatybės, kurią apibrėžia žmonės, mirę ir prisikėlę su Kristumi (Rom 6,4-10). Šis dominuojantis etosas taip viską persmelkia, kad pasireiškia gal kiek švelnesnėmis, mažiau akį rėžiančiomis formomis, pritaikytomis tiems, kurie jo nepriimtų, jei šis nusiimtų savąją kaukę. Jei Bažnyčia atsargiau žiūri į pasaulietišką susižavėjimą skaičiais (Wall Street parduodamos akcijos), ji susikuria savąją maniją skaičiais (megabažnyčių išgelbėtos sielos).

Todėl Bažnyčia turi ne tik atpažinti sunkią savo padėtį, bet ir ieškoti naujų, geresnių būdų, kaip iš jos išsikapstyti. Būtent šiame kontekste mes ir pateikiame formalų kvietimą naujųjų vienuolijų atgaivinimą Bažnyčioje.

Naujųjų vienuolijų apibrėžimas

Naujųjų vienuolijų, kurias paremtume, neapibrėžtume taip siaurai, kaip tradicinių. Pavyzdžiui, jos nebūtų sudarytos iš stereotipinių būrelių, kurie pasitraukia į dykumos vienatvę. Priešingai – žvelgtume į biblinius pavyzdžius, kur grupelė šventųjų atsiskiria šaukti visus žmones šventumui, kaip pavyzdžiui Senojo testamento nazyrai – šviesos pasauliui liudijimas iš Izraelio – bei Jėzaus pakvietimas mokiniams ugdyti ir mokyti, kad pašauktų visą Izraelį tai pačiai mokinystei. Ir, žinoma, pati Bažnyčia, turinti būti niekuo kitu, kaip tik viltimi, kad vieną dieną toks bus visas pasaulis. Šiame kontekste, naujosios vienuolijos gali pasireikšti įvairiausiais būdais ir formomis – visos nukreiptos tarnauti pasaulyje ir pasauliui.

Pavyzdžiui, nevedę ar netekėję krikščionys gali imtis misijos pačiose Jungtinėse Valstijose (jei nagrinėtume šį atvejį), apsibrėžę ilgalaikę viziją gyventi paprastai, sutardami liudyti radikalų gyvenimą kartu, pasišventus vengti prievartos, skaisčiai gyventi ir nesiekti turto.

Sekdamos gal kiek mažiau radikalų, tačiau ne mažiau svarbų pašaukimą, šeimos gali išsipirkti namus kaimynystėje, kas joms leistų kasdien susitikti ir šlovinti kartu bei vienas kitą raginti sekti Jėzumi.

Priėmus, kad šie procesai turėtų tęsis ilgai, išėję į pensiją, krikščionys galėtų suformuoti bendruomenes, pasišventusias garbinti Dievą, studijuoti Raštą ir tarnauti pasaulyje.

Pagrindiniai prieštaravimai šių naujųjų vienuolijų atgaivinimui yra aiškūs ir rimti, tačiau, kaip mums atrodo, įveikiami. Vienas iš pagrindinių prieštaravimų skelbia, kad, jei jį rimtai priimsime, Bažnyčia pasaulyje praras įtaką. Sunku pasipriešinti atsiliepti, kad jei jau Bažnyčia šiuo metu yra įtakinga, šią įtaką būtų sunku prarasti (vert. past.: įžvelkite ironiją). Tačiau rimtesnis atsakymas būtų toks: Bažnyčia turėtų išlaikyti savitumą, o ne atsiskirti nuo pasaulio. Ji pasauliui neturėtų nieko pasiūlyti, jei prarastų savitumą, kurį išlaiko tik nuoširdžiai sekdama evangelijos principais.

Antrasis prieštaravimas byloja, kad naujosios vienuolijos gali išugdyti dvasiškai pasipūtusius snobus, apsėstus asmeninio šventumo manija ir pamiršusius savo atsakomybę prieš pasaulį. Tai – taip pat rimtas prieštaravimas. Tačiau naujųjų vienuolijų tikslas, kaip mums atrodo, yra ne tiek ugdyti asmeninį šventumą, kiek Kristaus liudijimo svarbą. Naujieji vienuoliai, jei taip galėtume juos pavadinti, siekia pirštą nukreipti nuo savęs į Kristų.

Ko imtųsi naujieji vienuoliai

Ko gi, tuomet, imtųsi naujieji vienuoliai? Mes galime vien pateikti keletą minčių, tačiau prireiks daugybės kitų, kurie jas išplėtotų bei įgyvendintų. Tačiau norėtume pasiūlyti porą esminių siekių naujiesiems evangeliškiems vienuoliams.

Pirmiausia, jie turėtų mokytis, o po to ir mokyti, ką reiškia gyventi taip, kad pasaulio gyvenimo kryptis susilygintų su Dievo jam nubrėžta vizija. Evangelikai iš visos širdies pritaria Erich Auerbacho pastebėjimui, kad „priešingai Homerui, kuris stengėsi mums padėti bent keletą valandų pamiršti savo realybę, [Biblijos pasakojimas] siekia nugalėti mūsų realybę – turime savo gyvenimą patalpinti jo pasaulyje...“ Tačiau kur kas lengviau Bibliją nuteplioti savojo pasaulio spalvomis, nei iš tiesų ją suprasti ir pamažu gyvenimą nukreipti Dievo nubrėžta kryptimi. Vienas draugas mums pasakojo, kaip jis reguliariai susitikdavo su maža radikaliai įsipareigojusių krikščionių ir kartu skaitydavo Raštą, o po to stengėsi gyventi pagal tai, ko išmoko. Reikėjo net keturių metų, kol jie iš viso pradėjo sutarti, kur Biblija juos vedė. Argi ne dar sunkiau turtinguose priemiesčiuose užaugusiems krikščionims, kurie kas porą metų kraustosi iš miesto į miestą taip keisdami bendruomenes?! Vis labiau vienas nuo kito besiskirdami doktrinos bei socialinio gyvenimo ir politinės vizijos plonybėmis, mes evangelikai beviltiškai stokojame žmonių iš mūsų tarpo, kurie kantriai ir ištvermingai liktų kartu studijuoti Rašto, o po to rodytų mums, kaip ištikimai gyventi jo pasakojamą istoriją.

Antra, naujieji vienuoliai privalo iš naujo atrasti maldos gyvenimą. Mūsų visuomenės gyvenimo tempas, lydimas daug laiko ir jėgų reikalaujančiais užsiėmimų bei nukrypimų, neleidžia žvilgsnio nukreipti į vienintelį svarbų dalyką – Dievo garbinimą. Tylos laikas ir rytinė malda tampa tik perpildytų dienotvarkių priedas. Kyla įtarimas, kad gyventi persismelkus malda reikštų atsisakyti skubėjimo ir išsidalijimo – šiuolaikinio gyvenimo bruožų.  Mes ir vėl pradedame suvokti, kad mums reikia bendruomenių, kurios praktiškai demonstruotų šį drąsų protestą.  Suvokdami įsišaknijusį poreikį skubėti, drįstame teigti, kad maldos persmelkto gyvenimo pradžia gali būti vienas iš reikšmingiausių Bažnyčios žingsnių, prisidedančių prie visuomenės transformacijos.

Copyright © 2005 Christianity Today .


Keletas kitų šaltinių šia tema:

Atnaujinta ( Sekmadienis, 01 Spalis 2006 11:47 )  

Naujausi leidiniai

biblija-kalbina-tave.jpg Rekomenduojame naujas knygas:

"Biblijos konkordancija"

"Pažinti Dievą"

Apie laisvę...

Būti laisvuoju krikščioniu reiškia suvokti laisvę nuo nuodėmės. Be abejonės, ne visuomet tai suvokiame taip aiškiai, kaip derėtų, tačiau ši tiesa mums iš tiesų anteša džiaugsmą - Kristus mums vėl leidžia rinktis dorą gyvenimą!



Design by Eduard Goss Laisvųjų krikščionių bažnyčia