• Increase font size
  • Default font size
  • Decrease font size
Pradžia @duona Artūro skrynia Kad praregėčiau

Kad praregėčiau

El. paštas Spausdinti PDF

Jėzus prabilo į jį: „Ko nori, kad tau padaryčiau?“ Neregys atsakė: „Rabuni, kad praregėčiau!“ Tuomet Jėzus jam tarė: „Eik, tavo tikėjimas išgelbėjo tave“. Jis tuoj pat praregėjo ir nusekė paskui Jėzų keliu.
Morkaus 10, 51–52

 Kas yra mūsų gyvenimas? Ko jame turėtume siekti ir kaip mes jį turėtume gyventi turbūt yra nuolatinis daugelio žmonių užduodamas klausimas. Net jei esame sotūs ir beveik laimingi, jeigu turiu draugų, veiklos, saugumą ir ramybę, manau, šis klausimas vis vien mums aktualus. Jeigu vargstame – kūniškai, emociškai ar dvasiškai, ir dabar esu užsiėmęs bandydamas nuo to vargo išsivaduoti, šis gyvenimo tikslo klausimas juo labiau atrodo svarbus. Žmonės dažniausiai sau kelia gyvenimo kokybės gerinimo klausimus. Jeigu žmogus turi silpną sveikatą arba yra ligotas, jo svarbiausias tikslas yra reabilituotis. Jeigu žmogus sveikas ir neturtingas, jo tikslas bus praturtėti, patenkinti esminius savo poreikius ir pan. 

Kažkodėl mes įsivaizduojame, kad žmogus gyvenimo tikslą gali atrasti savo jėgomis. Ką darytume, jeigu gyvenime pasiektume viską, kas žemėje yra įmanoma pasiekti? Ką reiškia prabusti ir neturėti jokių tikslų šiai dienai, šiai savaitei, šiam mėnesiui, metams ir likusiam gyvenimui? Jeigu pasiekta visa ir jau nebėra ką daugiau daryti, jeigu viskas pasiekta ir nebėra ko siekti, o žmogus vis tiek nori veikti? Pabūkime nors mintimis tokioje padėtyje ir pamatysime, kad visko turėjimas nieko nekeičia. 
 Šventasis Raštas mums visiems rodo išeitį duodamas tikslą, kurio siekti turi ir gali kiekvienas. Neregys žmogus, kuris šioje istorijoje sutinka Jėzų, yra pačioje poreikių tenkinimo grandies apačioje. Kartais mums atrodo, kad tas, kuris apačioje, yra vargingiausias, todėl Jėzus ir tenkino vargingiausiųjų norus. Kita vertus matome Jėzų bendraujantį ir su pasiturinčiais asmenimis, taigi ne mažiau dėmesio Jėzus rodo ir turtuoliams, norėdamas padėti tiems žmonėms gyventi gyvenimą taip, kad šie gyventų įgyvendinami aukščiausią tikslą. 
 Jėzaus klausimas labai paprastas: „Ko nori, kad tau padaryčiau?“ Iš tiesų jis yra išlikęs ne vien tik aklajam Batrimiejui, tačiau visiems mums: „Ko nori, kad tau padaryčiau?“ – šiandien Jėzus klausia ir mūsų. Ko iš tiesų norėtum, kad Jėzus su tavimi padarytų? Gali būti, kad daugumos mūsų prašymai būtų susiję su šios dienos rūpesčiais: kad turėčiau darbą, kad būtų geri santykiai su artimaisiais, kad galėčiau keliauti, kad turėčiau namą. Gali būti, ir to labai norėtųsi, kad mes, kurie jau iš dalies pažįstame Dievą, prašytume atitinkamai jo valios: kad galėtume geriau tarnauti Dievui šioje visuomenėje, kad galėtume neturintiems supratimo apie Dievą jį perteikti ir padėti geriau pažinti. 
 Jei iš tiesų išgirstume tokį klausimą ir suprastume, kad jis yra iš Dievo – ko tuomet iš tikrųjų jo prašytume? Batrimiejaus prašymas buvo paprastas – „kad praregėčiau“ (anablepso). Ta prasme, kad mano būsena pasikeistų ir būtų praplėstos mano gyvenimo ribos, kad galėčiau daugiau negu dabar veikti, daugiau negu dabar turėti gyvenimo erdvės. Tačiau ar iš tiesų Dievas nori, kad galėtume tik daugiau, daugiau ir daugiau visko galėti ir turėti?
 Prašymas praregėti buvo įgyvendintas, tačiau kitaip. Apskritai Raštas mums duoda suprasti, kad prašydami praregėti ir pamatyti paprasčiausius dalykus savo gyvenime mes prašome pagal Dievo valią. Taigi dėl kokių dalykų turime kreiptis į Dievą, kad galėtume regėti?
 Pirma, kad praregėčiau, kas aš esu. Apie tai, kas iš tiesų žmogus yra pasaulyje, kyla daug ginčų ir nesutarimų, žmogus laikomas ir protingu gyvūnu, ir dievybe. Turbūt keista, kad reikia praregėti ir pamatyti, kas iš tiesų esame, juk, rodos, ir taip šitai žinome, tačiau mums reikia išvysti, kaip mus mato Dievas. Neregys turbūt nė nenumanė, kad Jėzus jame regi ne aklumą, o tikėjimą. Jėzus matė ne aklą kūną, o Dievą tikinčią sielą. Visas Raštas labai aiškiai kalba, kad mes per nuodėmę esame nutolę nuo šios būsenos, nes paprasčiausiai esame nupuolę ir gyvename puoselėdami siekdami ne prigimtinio savo tikslo. Dievas mato mus gendančius bei žūstančius ir nuolat per savo žodį mums tai primena. Ko nori, kad tau padaryčiau? „Kad praregėčiau, kas aš esu!“ – toks turi būti mūsų kreipimasis į Dievą. Na, nebūtinai, kad visada regėčiau vien savo nuodėmingumą, bet per Jėzaus auką ir man suteiktą Šventąją Dvasią matyčiau ir savo šventumą, savo priklausomybę Dievui ir jo suteiktas galimybes mano gyvenimui.
 Antras, kad išvysčiau, ką galiu atlikti. Paulius rašo: „Esame jo kūrinys, sutverti Kristuje Jėzuje geriems darbams, kuriuos Dievas iš anksto paskyrė mums atlikti“ (Ef 2, 10). Visiems mums yra duotas pašaukimas darbui ir tarnystei pagal mūsų asmenybes, galimybes ir resursus. Dažnai labiausiai ko stokojame yra motyvacija ir tikėjimas, kad galiu tarnauti Dievui vykdydamas tuos tikslus. Kokių darbų galėjo imtis neregys, kuriam akis atvėrė Jėzus? Pradėjęs regėti, jis nusekė paskui Jėzų. Jėzau palinkėjimas jam buvo paprastas: „Eik, tavo tikėjimas išgelbėjo tave“. Tik eidamas žmogus gali pamatyti, ką jis gali daryti, kur jis yra naudingas. Tik veikdamas ir sekdamas paskui Jėzų žmogus gali regėti darbus ir juos dirbdamas gyventi siekdamas savo tikslo. 

Atnaujinta ( Antradienis, 14 Spalis 2008 17:45 )  

Naujausi leidiniai

biblija-kalbina-tave.jpg Rekomenduojame naujas knygas:

"Biblijos konkordancija"

"Pažinti Dievą"

Apie laisvę...

„Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams. Pasiuntė skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems ­ regėjimo; siuntė vaduoti prislėgtųjų ir skelbti Viešpaties malonės metų“. (Jėzus)

Design by Eduard Goss Laisvųjų krikščionių bažnyčia