• Increase font size
  • Default font size
  • Decrease font size
Pradžia @duona Artūro skrynia Žibintai paruošti šviesti – net jei Kristus ir delsia ateiti

Žibintai paruošti šviesti – net jei Kristus ir delsia ateiti

El. paštas Spausdinti PDF

Jaunikiui vėluojant, visos ėmė snausti ir užmigo. Vidurnaktį pasigirdo balsai: „Štai jaunikis! Išeikite pasitikti!“ Tuomet visos mergaitės atsikėlė ir taisėsi žibintus. 
Mt 25, 5–7

Tikėjimas prasmę įgauna laike, ir iš tikrųjų laikas ištiria tikėjimą. Labai lengva būti tikinčiu žmogumi, kada nereikia tikėti, kada viskas yra paaiškinta, kada žinojimas viską logiškai sudėlioja į lentynėles. Tokiu metu tikėjimas persikeičia į religiją, ir asmens vaidmuo tėra atlikti tik tam tikras funkcijas. Kaip bažnyčia, mes nenorime būti religinė institucija. Esame tam, kad būtume tikinčių žmonių bendruomenė, kuri gyvena laukdama Kristaus.
 Jėzaus palyginimas mums šiek tiek perteikia laukimo jausmą. Kaip pastebime, palyginime sakoma, kad jaunikis vėlavo. Daugeliui atrodo, kad iš tikrųjų Jėzus vėluoja ateiti. Tikintieji jau nebetiki šiuo atėjimu ir pradeda gyventi lyg jo visai nebūtų. Jaunikis ateina vėluodamas ne dėlto, kad nespėjo atlikti savo darbų, o tiesiog todėl, kad jis ateina kada panorėjęs. Ši šventė yra jo, gyvenimas po šventės taip pat priklauso jam, tad jam nėra kur skubėti.

Skaitydami Evangeliją tikrai pastebime, kad Jėzus niekada ir niekur neskubėjo. Žmonės jį dažnai kaltindavo vėlavimu. Marija ir Morta manė, kad Jėzus pavėlavo ateiti išgydyti Lozoriaus. Mirštant mergaitei, jis rado laiko dar pagydyti moterį – neskubėjo, bet suspėjo atlikti savo darbą. Visur Jėzus eina ramiai, jis tarsi neįrėmintas laiko. Taigi vieniems žmonėms atrodo, kad Mokytojas vėluoja, bet šis visur ateina savo laiku. Jėzaus šeima kartą skatino jį eiti ir pasirodyti Jeruzalėje per Palapinių šventę. Jiems Jėzus atsakė: Mano metas dar neatėjo, o jums metas visada tinkamas (Jn 7, 4). Jėzui artimiausi žmonės neturėjo įtakos jam planuojant laiką.
Vidurnaktį pasigirdo balsai: „Štai jaunikis! Išeikite pasitikti!“ Nors ir atrodo, kad Kristus delsia, tačiau vis dėlto jis ateis – galime būti tikri. Vidurnaktis mums atrodo visai ne metas, o Jėzui – pats tas laikas. Izraelis keturis šimtus metų negirdėjo iš jokio pranašo jokių pranašysčių, ir šią tylą pertraukė Jonas Krikštytojas. Mesijas atėjo, jo laukė, bet neatpažino, juo tikėjo, bet nepriėmė. Antrasis Išganytojo atėjimas bus kitoks. Bus garsus balsas, bus didis prabudimas. Miegantieji prabus ir puls ruoštis, nes Kristus pasirodys, ir nebus ausies kuri to neišgirs, nebus to, kuris liks miegoti, nebus žmonių, kurie nepuls taisyti savo žibintuvų. Kristaus ateis mūsų vidurnaktį, kai mes mažiausiai to tikimės. Ne šiaip sau balsas vidurnaktyje pasigirs – tai bus baimės šauksmas: graikiškas žodis šiame palyginime yra krauge – „rėkti, šaukti, verkti“. Raštas pateikia keletą pavyzdžių, kai Viešpats netikėtai ateina nakties metu. Vidurnaktį buvo užmušti Egipto pirmagimiai ir išlaisvintas Izraelis (Iš 12, 29), tada visoje Egipto žemėje kilo garsus raudojimas. Kitas, labiau asmeninis nutikimas – kai nakties metu Dievas pareikalavo atsiskaityti daug planų turintį turtingą ūkininką (Lk 12, 20). Spėju, kad pastarasis gailiai raudojo dėl, jo supratimu, ne laiku atėjusios mirties. 
Apreiškimo 6, 16 taip aprašomi pasaulio vaizdai, prieš Kristui grįžtant į žemę: Jie šaukė kalnams ir uoloms: „Griūkite ant mūsų ir paslėpkite mus nuo Sėdinčiojo soste veido ir nuo Avinėlio rūstybės, nes atėjo didi jų rūstybės diena, ir kas galės ištverti?“
 Na, o kaip bažnyčia? Ji panaši į tas mergaites. Belaukdamos ir manydamos, kad jaunasis jau vėluoja, jos ėmė snausti ir užmigo. Užmigo ir protingosios, ir kvailosios. Mergaites įveikė laikas, dienos nuovargis, monotonija, kūno silpnumas. 
Tikintieji taip pat mėgsta pasnausti, bet jei užsnūstam – užmiegam. Vienas nerūpestingas žingsnis veda į kitą. Viena maža nuodėmėlė užkietina širdį ir žmogus, žiūrėk, jau snaudžia, po akimirkos – jau ir miega, o juk reikia laukti! Kai Kristus apaštalų paprašė pabudėti su juo maldoje, jie leido sau pasnausti, bet ir prabudę išgirdo Jėzų jiems sakantį: kelkimės, jau laikas! Apsisaugoti nuo miego reikia neleidžiant sau apsnūsti. Jei kalbėtume apie dvasines tiesas, tai būtų atsižadėjimas ir bėgimas nuo nuodėmių ar numatomų į jas vedančių įvykių, nes tai migdo sielą ir daro tikintįjį neveiklų. Kita vertus, tereikia tik ženklo, tik garso, ir prabudusios mergaitės jau galvoja apie tai, kad jų pareiga yra sutikti jaunikį, taigi nubudusios jos tvarkosi savo žibintus. Jie turi būti paruošti šviesti, net jei ir Kristus, mūsų požiūriu, delsia ateiti.

Atnaujinta ( Antradienis, 16 Gruodis 2008 17:19 )  

Prisijungę

Mes turime 50 svečius online

Baneriai

Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Pradžia @duona Artūro skrynia Žibintai paruošti šviesti – net jei Kristus ir delsia ateiti

Naujausi leidiniai

biblija-kalbina-tave.jpg Rekomenduojame naujas knygas:

"Biblijos konkordancija"

"Pažinti Dievą"

Apie laisvę...

„...Išvaduoti iš nuodėmės ir tapę Dievo tarnais, jūs turite kaip vaisių šventumą ir kaip baigtį ­ amžinąjį gyvenimą“. (ap. Paulius)

Design by Eduard Goss Laisvųjų krikščionių bažnyčia