• Increase font size
  • Default font size
  • Decrease font size
Pradžia @duona Artūro skrynia Sužeistos sielos moters auka Viešpačiui

Sužeistos sielos moters auka Viešpačiui

El. paštas Spausdinti PDF

 Sample ImagePasibaigus Mozės įstatymo nustatytoms apsivalymo dienoms, [Juozapas ir Marija] nunešė kūdikį į Jeruzalę paaukoti Viešpačiui, kaip parašyta Viešpaties Įstatyme: Kiekvienas pirmgimis berniukas bus pašvęstas Viešpačiui, ir duoti auką, kaip pasakyta Viešpaties Įstatyme: porą purplelių arba du balandžiukus. Lk 2, 22–24 

 Mes matome visiškai naują Marijos ir Juozapo gyvenimo etapą, ir jis jiems prasideda šventykloje. Turime galvoje turėti tai, kad ašis, apie kurią sukosi Marijos gyvenimas, buvo Dievas – tik todėl šiandien apie ją ir kalbame, tik todėl ji ir yra išlikusi tokiu pozityviu pavyzdžiu žymiausių pasaulio žmonių sąraše.

     Skaitydami šį Evangelijos pasakojimą atsiduriame Jeruzalėje. Praėjus maždaug keturiasdešimčiai dienų nuo Jėzaus gimimo (pasibaigus Mozės Įstatymo nustatymo apsivalymo dienomis: aštuntą dieną apipjaustymas, po jo – trisdešimt trys apsivalymo dienos (plg. Kun 12, 3–4), Marija su Juozapu iš Betliejaus (veikiausiai iš ten) ateina į Jeruzalę, į šventyklą, ir pašvenčia kūdikį Viešpačiui.

     Iš tiesų kiekvienas paprotys turi turėti priežastį atsirasti, būti įsteigtas. Kadangi čia kalbame apie pašventimo Viešpačiui paprotį, pasigilinkime į jo reikšmę. Būtinybė laikytis aptariamo papročio užrašyta Išėjimo ir Kunigų knygose: Pašvęsk man visus pirmagimius. Kas tik tarp izraelitų pirmas atveria motinos įsčias, žmogus ar gyvulio vaikas, tas yra mano. ... Kiekvieną vyriškį pirmagimį iš savo vaikų turi išpirkti (Iš 13, 2–13). Jei ji neturi iš ko atnašauti avį, teatnašauja du purplelius ar du balandžius, vieną – deginamajai aukai, o kitą – aukai už nuodėmę (Kun 12, 8).

      Dievas teigia, kad visi pirmagimiai, nesvarbu, ar žmogaus, ar gyvūno, priklauso jam. Žmonės privalėjo išsipirkti pirmagimius iš Dievo paaukoję avinėlį, o neturtingoms šeimoms buvo galima paaukoti ir pora paukščių. Suprantame, kad vaiko nei už skatikus, nei už paukščio kainą  nenusipirksi – tai buvo tik simbolinis išpirkimas, kurį atlikdama vaiką auginanti šeimą turėjo suprasti, kad pirmagimis yra Dievo, tėvams jis tik laikinai duotas, patikėtas globoti. Rašte skaitome ir tokius dalykus, kad Dievas reikalauja sau ir pirmųjų derliaus vaisių. Tuo jis žmonėms pateikia labai aiškią žinią – visą, ką jie turi, yra tik iš Dievo malonės, pirmienos priklauso Dievui, ir tik kas liko yra jiems.

    Turbūt daugeliui kyla klausimas: kodėl buvo reikalingas toks paprotys, kodėl Dievui reikėjo tų pirmagimių? Į šį teologinį klausimą galima atsakyti Jėzaus gimimo šviesoje: kad paprotys pašvęsti pirmagimį Viešpačiui įsteigtas būtent dėl šios dienos – kad Dievo Sūnus Jėzus būtų atneštas į šventyklą ir atvirai pašvęstas Dievui, nes Dievas turėjo visišką teisę į savo viengimį Sūnų. Tuo pačiu galima tvirtinti, kad Dievas, reikalaudamas pirmagimių, parodė, kaip jam brangūs yra žmonių vaikai. Pirmiausia per pirmagimius, o vėliau, pasitikėjimo pagrindu, jis parodė, kad priima žmones į savo šeimą: visiems, kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais – tiems, kurie tiki jo vardą, kurie ne iš kraujo ir ne iš kūno norų, ir ne iš vyro norų, bet iš Dievo užgimę (Jn 1,12–13).

     Jeigu mėgintume ką nors įžvelgti Jėzaus motinos Marijos paveiksle, manau, pamatytume supratimą, kad ji tikrai suvokė, kad pagimdytą sūnų iš tiesų pašventė Viešpačiui. Tikėjimo reikaluose yra žmonių, kurie vienus dalykus atlieka todėl, kad to reikalauja tradicija, o kiti tuos pačius dalykus atlieka, nes supranta liturgijos simbolio reikšmę. Pavyzdžiui, šiais laikais krikštas daugeliui labiau  suprantamas kaip  kultūrinis paveldas, o tikinčiųjų jis suprantamas Rašte apreikšta reikšme. Iš to, kokią matome Mariją, turėtume suprasti, kad sūnaus pašventimas Viešpačiui jai nebuvo tik pagarba tradicijai. Tai, kas yra jai brangiausia, ši nelaikė sau, o pašventė Viešpačiui. Panašų pavyzdį matome ir Senojo Testamento istorijoje apie Oną. Kai jai gimė išmelstas Samuelis, kaip pirmagimį, ji pašventė jį Viešpačiui, o paauginusi sūnų atidavė ji augti kunigams. Zacharijas ir Elzbieta taip pat sulaukė pirmagimio Jono, ir nors Rašte tai neminima, žinome, kad ir jie turėjo sūnų pašvęsti Dievui.

     Kaip matome, pašventimas Dievui visada yra susijęs su auka, gavimas – su atidavimu, įpareigojimas – su įsipareigojimu. Žvelgdami į Mariją ir jos apsisprendimą, galime ir savęs paklausti – o kam iš tiesų priklauso brangiausi mūsų žmonės, gyvūnai, daiktai, kūryba, mintys ir visa kita? Daugeliui atrodo, kad jie patys ir yra ta ašis, apie kurią turi suktis jų pačių, jų vaikų, artimųjų, bendradarbių gyvenimas. Tačiau tie, kurie nėra tokie savanaudžiai, pagal Marijos pavyzdį daro Dievą savo vaikų gyvenimo ašimi: neša į bažnyčią palaiminti, vėliau veda bendrauti su tikinčiaisiais ir Dievu, moko giedoti giesmes, klausytis Švento Rašto ir jo aiškinimų, tarnauti žmonėms, prisidėti prie Dievo darbų skelbiant dangaus karalystę, jo malonę ir išgelbėjimą.

Atnaujinta ( Ketvirtadienis, 14 Sausis 2010 19:19 )  

Naujausi leidiniai

biblija-kalbina-tave.jpg Rekomenduojame naujas knygas:

"Biblijos konkordancija"

"Pažinti Dievą"

Apie laisvę...

„Iš tiesų, broliai, jūs esate pašaukti laisvei! Tiktai dėl šios laisvės nepataikaukite kūnui, bet stenkitės vieni kitiems su meile tarnauti.“ (ap. Paulius)

Design by Eduard Goss Laisvųjų krikščionių bažnyčia