• Increase font size
  • Default font size
  • Decrease font size
Pradžia @duona Artūro skrynia Sužeistos sielos moters sužeidimas

Sužeistos sielos moters sužeidimas

El. paštas Spausdinti PDF

 Sample ImageTavo pačios sielą pervers kalavijas, kad būtų atskleistos daugelio širdžių mintys.

Lk 2, 35

 Šie žodžiai ir be daug išvedžiojimų suprantami kiekvienam skaitančiam – kad Marija turės išgyventi didžiulį skausmą ir liūdesį. Jeigu skausmą būtų galima matuoti, šios moters kančią pagal jos dydį turbūt laikytume antra po Kristaus kančios ant kryžiaus.

Kažkaip tradiciškai yra manoma, kad Biblijoje aprašomi Jobo kentėjimai yra tikriausios kančios etalonas. Jis kenčia ne smurtą, kaip nukryžiuojamas Kristus, o gyvenimo skausmus: jam žuvo vaikai, jis prarado turtus ir sveikatą. Patirdamas „nubūtinimą“, jis analizuoja žmogaus egzistencijos prasmę išreikšdamas visišką pasitikėjimą Dievu, nors pačios kančios metu Dievo ir nesupranta: Nors jis ir gali mane užmušti, pasitikiu juo; prieš jį ginsiu savo kelius. Aš būsiu Dievo akivaizdoje, ir jis mane išgelbės, nes nedoras žmogus nedrįstų stoti priešais Dievą (Job 13,15–16).

 Iš Marijos lūpų mes neišgirstame nė vieno žodžio, klausiančio, kodėl jai skirta tokia dalia – tiek daug gauti ir dar daugiau kentėti? Moteris, kuri yra tokia artima Dievui, kuri įsčiose nešioja jo Sūnų, galėtų būti apsaugota nuo tokios ateities, apie kurią yra pranešama jai štai šioje pranašystėje. Nors ji ir yra palaiminta, nors ir yra laimingiausia pasaulio moteris, ji – ir giliai sužeista moteris. Pažvelkime, kuo Marija yra sužeidžiama.

 

 

Dažniausiai (29 kartus) Naujajame testamente naudojamas žodis kalavijui yra machairatrumpas kardas, durklas. Jį įvairūs veikėjai turi, nešiojasi, juo kerta – iš tiesų tai yra pagrindinis tą geležinį ginklą nusakantis žodis. Kitas žodis yra rhomphaia, reiškiantis didelį, platų dviašmenį kardą. Keista, bet Naujojo Testamento autorių jis užrašytas tik simboline reikšme – šiame Luko Evangelijos pasakojime ir šešis kartus – Apreiškimo knygoje: iš jo burnos ėjo aštrus dviašmenis kalavijas (1,16); kuris turi aštrų dviašmenį kalaviją (2,12); savo burnos kalaviju (2,16); buvo mirtis ... kad žudytų kardu (6,8); iš raitelio burnos ėjo dviašmenis kalavijas (19,15); kitus išžudė raitelis kalaviju (19,21). Daugiau jis niekur nepaminėtas.

Neabejodami galime sakyti, kad rhomphaia – dviašmenis kalavijas, yra ne žmogaus rankų darbo mirties įrankis. Apreiškimo knygos eilutės sako, kad tokį kalaviją turi Kristus (Apr 1,16; 2,12.16), tačiau Apreiškimo 6,8 – juo žudo Mirtis, o Apreiškimo 19,15.21 jis vėl – Karalių karaliaus ir viešpačių Viešpaties pergalės įrankis.

Ta mintis, kad Viešpats laimina ir Viešpats sužeidžia savo sūnaus motiną Mariją lyg ir iškart atmestina. Taip nėra ir su visais Dievo vaikais – kad Dievas viena ranka dalytų jiems malones, o kita kirstų liedamas kančią bei skausmus. Kančiai ir skausmui dažniausiai yra leidžiama mus keisti, tačiau tai nėra Dievo noras, kad mes kentėtume, o jis tarytum koks sadistas tuo mėgautųsi. Jeigu tas kalavijas būtų tik Viešpaties rankose, tai gal ir turėtume pagrindą taip manyti, tačiau, kaip skaitome, ginklas yra Mirties rankose, kuri žudo kardu, badu, maru ir žemės žvėrių dantimis (Apr 6, 8).

Žvelgiant į Mariją, jai teko kančia nuolatos būti vejamai šio rhomphaia – mirties kalavijo. Apreiškimo knygoje pateikiamas visas jos kentėjimų aprašymas: Slibinas tykodamas sustojo priešais moterį, kad, jai pagimdžius, prarytų kūdikį (Apr 12, 4). Marija visą savo gyvenimą buvo persekiojama mirties grėsmės. Reikėtų manyti, kad ne viskas yra Evangelijose surašyta, tačiau žinia labai aiški: Marija ji kaip nė viena pasaulio moteris pasitarnavo Dievui, tad šėtonas tokio dalyko nei pamiršti, nei atleisti jai negalėjo. Galbūt čia tinkamiausi būtų 124 psalmės žodžiai: Jeigu VIEŠPATS nebūtų buvęs mūsų pusėje, kai mus užpuolė priešai, jie būtų mus gyvus prariję. Kai jie užsidegė pykčiu ant mūsų, potvynis būtų mus nunešęs, vandenys būtų mus užlieję, šėlstanti srovė būtų mus paskandinusi.

Luko Evangelijoje skaitėme šiuos Marijos žodžius: Mano siela šlovina Viešpatį, mano dvasia džiaugiasi Dievu (1, 47). Čia matome ją sveikos, Dievą garbinančios sielos ir džiugios dvasios. Kaip šis kalavijas sužeidė šią trapią ir tikėjimo kupiną Dievo dukterį?

Gimus Jėzui, reikėjo bėgti į Egiptą, nes Betliejuje dėl jo buvo žudomi visi kūdikiai. Neturime duomenų kada, tačiau žinome, kad iki Jėzaus viešo pasirodymo miršta jos vyras Juozapas. Marija nesupranta Jėzaus tarnystės ir kelis kartus trukdydama jam patiria viešą kritiką: mano motina ir mano broliai – tai tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir jį vykdo (Lk 8, 21).

Marija matė kankinamą ir nukryžiuojamą sūnų. Vėliau patyrė Bažnyčios persekiojimą, meldėsi už įkalintus ir mirtimi baudžiamus Kristaus sekėjus. Dar vėliau gedėjo kito nužudyto sūnaus – Jokūbo, kuris buvo tapęs Jeruzalės vyskupu. Gyvenimą ši moteris baigia toli nuo savo gimtosios šalies ir namų. Visas jos gyvenimas buvo nepastovus, nusėtas artimųjų mirčių ir persmelktas kančios. Daugelio nesuprasta, paniekinta, kritikuota, persekiota, ji viso labo buvo tyro tikėjimo ir visiško pasitikėjimo Dievu Izraelio dukra.

Marijai Dievo kovoje būti buvo skirta būti ypač skaudžiai sužeistai, tačiau ne dėl nieko kito, o dėl Dievo pergalės. Sielos žaizdos yra daug skausmingesnės už kūno žaizdas ir jos ilgiau gyja, bet reikia pastebėti, kad Marija tuo rhomphaia nebuvo nužudyta, o tik sužeista. Simeono žodžiai duoda suprasti, kad Marijos sužeidimas padės atskleisti daugelio širdžių mintis. Iš tiesų daugelio mintys yra gana niūrios, neigiamos, kupinos baimių ir nevilties, nepasitikėjimo Dievu. Galbūt pažvelgus į Marijos gyvenimą tos mūsų mintys nors kiek prašviesėja. Galbūt sugebėsime pervertinti tai, ką turime ir ko neturime, ir gal kuris iš mūsų pasakys: aš seksiu paskui Kristų ir jo motiną Mariją juos laikydamas savo tikėjimo pavyzdžiu – eisiu ten, kur Dievas mane ves, jo valia priimsiu visą man duotą skausmą ir jį iškentėsiu, iki paskutinio atodūsio skelbsiu, kad Dievo Sūnus dėl manęs mirė Golgotoje ant kryžiaus, o po to trečią dieną prisikėlė, kad būtų mūsų Gelbėtojas, Ganytojas, Draugas ir Teisėjas.

Tikiuosi, kad šis žodis padeda atsiskleisti mūsų mintims. Galbūt daugeliui kyla klausimas: o kaip ji apskritai galėjo toliau gyventi, matydama šitaip žiauriai nukankintą savo vaiką paniekintą jo tautoje. Kaip Marija dar galėjo tarnauti Dievui, kaip sugebėjo toliau tarnauti žmonėms, jau tiek daug jiems davusi – daug daugiau negu bet kuris kitas?

Manau, kad atsakymas į visus tokio pobūdžio klausimus yra Marijos pasitikėjimas Dievu. Ji patikėjo, kad Dievui nėra negalimų dalykų (Lk 1, 37).


 

Atnaujinta ( Ketvirtadienis, 14 Sausis 2010 19:16 )  

Naujausi leidiniai

biblija-kalbina-tave.jpg Rekomenduojame naujas knygas:

"Biblijos konkordancija"

"Pažinti Dievą"

Apie laisvę...

„Jei laikysitės mano mokslo, jūs iš tikro būsite mano mokiniai;
jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus.“ (
Jėzus)

Design by Eduard Goss Laisvųjų krikščionių bažnyčia