• Increase font size
  • Default font size
  • Decrease font size
Pradžia @duona Artūro skrynia Su Kristumi kasdienybėje - įprotis laikytis Dievo žodžio

Su Kristumi kasdienybėje - įprotis laikytis Dievo žodžio

El. paštas Spausdinti PDF

 Sample ImageJo gimdytojai kasmet eidavo į Jeruzalę švęsti Velykų. Kai Jėzui sukako dvylika metų, šventės papročiu jie nuvyko į Jeruzalę. Iškilmėms pasibaigus ir jiems grįžtant atgal, vaikas Jėzus pasiliko Jeruzalėje, bet gimdytojai to nepastebėjo. Manydami jį esant keleivių būryje, jie nuėjo dienos kelią, paskui pradėjo ieškoti jo tarp giminių bei pažįstamų. Nesuradę grįžo jo beieškodami į Jeruzalę. (Lk 2, 41–45)

Nuo stebuklingųjų įvykių praėjo jau dvylika metų. Iš Evangelijos pagal Matą žinome, kad Marija ir Juozapas po Jėzaus gimimo emigravo į Egiptą (Mt 2,13–23), o po Erodo mirties sugrįžo į Izraelį. Tekste sakoma, kad ši Dievo pasirinkta pora akivaizdžiai turėjo baimių: greičiausiai bijodami apkalbų nenorėjo grįžti į Nazaretą ir labiau norėjo gyventi Judėjoje, tačiau pabūgę dėl to, kad ją valdo Erodo sūnus Archelajas, Marija ir Juozapas grįžta į Nazareto miestą.

Gyvenimo baimės yra ir daugelio iš mūsų gyvenimo dalis. Labai retas žmogus nebijo nieko, o jei kas ir nebijo, tai dažniausiai yra kokiu nors nenatūraliu būdu nuo šio gyvenimo realybės atitrūkęs. Žinoma, bijoti nėra nuolatinė žmogaus būsena, tačiau, kaip matome, tai daro įtaką priimant sprendimus gyvenime.

Kodėl jie norėjo gyventi Judėjoje? Spėju, kad Marija ir Juozapas troško gyventi Jeruzalėje arba Betliejuje, nes ten giminės šaknys ir gali būti, kad jie norėjo būti Judėjoje dėl arčiau esančios šventyklos. Jėzus vis dėlto yra jiems Dievo Sūnus, tad kur gali būti geresnė tokiam vaikui auginti?

Savo kasdienybėje Jėzui artimiausi žmonės – jo tėvai – neturėjo aiškių atsakymų, kaip elgtis. Manau, jie turėjo daug gerų norų, svarstė, tarėsi, ryžosi, tačiau galų gale jų gyvenime viskas įvyko pagal Dievo valią. Tai labai panašu ir į mūsų pačių gyvenimus. Turime daug gerų norų, kuriame planus, kai kurie netgi sugebame pažvelgti kelis metus į priekį, bet visgi ne gerais norais turi būti grįsta mūsų kasdienybė, o dievobaimingumu ir paklusnumu Dievo valiai.

 

 

Taigi, kaip Jėzui didžiausią įtaką turėję žmonės pakluso Dievo valiai, kai nebebuvo pranašiškų sapnų, kai angelai jiems nebekalbėjo? Atsakymas pateiktas šiose Luko Evangelijos eilutėse: Jo gimdytojai kasmet eidavo į Jeruzalę švęsti Velykų. Kai Jėzui sukako dvylika metų, šventės papročiu jie nuvyko į Jeruzalę (41–42 eil.).

Pagrindinė mintis dėl paklusnumo Dievo valiai čia yra paprastas dalykas – paprotys laikytis Dievo įstatymo. Jeigu pažvelgtume ir į 39 eil., čia esama tokio šią tiesą patvirtinančio įrašo: atlikę visą, ko reikalavo Viešpaties įstatymas, jie ... Marija ir Juozapas laikėsi Dievo įstatymo nurodytų papročių. Tai buvo jų kasdienybė ir svarbiau už visų kitų norų įgyvendinimą. Kada mes štai sekame Kristų kasdieniame savo gyvenime, taip pat sprendžiame – kaip turime gyventi, kad tai patiktų Dievui, kad gyventume vertai Kristaus mirties ant kryžiaus? Manyčiau, jei laikysimės dievobaimingo papročio gyventi pagal Dievo žodžio vertybes, mes taip pat teisingai seksime Kristų.

Papročiai žmonių gyvenime turi didele galią. Tam tikrų papročių laikymasis formuoja kultūrą, jų keitimas – ją keičia. Kiekviena šeima, kiekvienas žmogus yra pajėgūs savo gyvenime turėti tam tikrų nepajudinamų įpročių, atspindinčius Dievo Žodžio mokymą. Pavyzdžiui, Luko 4, 16 rašoma: Jėzus parėjo į Nazarą, kur buvo užaugęs. Šabo dieną, kaip pratęs, nuėjo į sinagogą. Taigi Jėzus turėjo įprotį kiekvieną šabą eiti į sinagogą. Manau, šį įprotį jis perėmė iš tėvų, kurie ne vien tik kas šabą eidavo į sinagogą, bet netgi kiekvienais metais iš Nazareto ištikimai apie 100 kilometrų keliaudavo į Jeruzalę – Velykų švęsti. Panašų dalyką skaitome ir apie apaštalą Paulių: Pagal savo įprotį Paulius užėjo pas juos (į sinagogą) ir tris šabus aiškino jiems Raštus (Apd 17, 2).

Iš tiesų – kaip gyventi su Kristumi kasdienybėje? Štai mes matome Jėzui įtakingiausius žmones, kurie yra pasirinkę mokyti Jėzų Viešpaties įstatymo, jų kasdienybėje tikėjimo susirinkimai ir šventės yra ne vien tautos, bet ir šeimos papročiai. Manau, apie tuos dalykus Marija ir Juozapas atvirai kalbėdavo, aiškindavo juos vaikams, o jei patys ko nors nesuprasdavo, ieškojo atsakymų.

Įprotis laikytis Dievo žodžio yra ne dėl Dievo ir ne dėl kitų žmonių, o dėl mūsų pačių asmeninės, šeimininės ir tikėjimo Evangelija kultūros – būti Dievo vaiku ir matyti, kas yra svarbiausia, skirti laiko rūpintis savo sielos reikalais ir santykiu su Dievu. Tai yra kur kas svarbiau nei visi kiti dalykai – nesvarbu, kokie malonūs ar reikalingi jie atrodo.

 

Atnaujinta ( Ketvirtadienis, 14 Sausis 2010 19:23 )  

Prisijungę

Mes turime 1336 svečius online

Baneriai

Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Pradžia @duona Artūro skrynia Su Kristumi kasdienybėje - įprotis laikytis Dievo žodžio

Naujausi leidiniai

biblija-kalbina-tave.jpg Rekomenduojame naujas knygas:

"Biblijos konkordancija"

"Pažinti Dievą"

Apie laisvę...

...Buvę nuodėmės vergais, jūs iš širdies paklusote tam mokslo pavyzdžiui, kuriam buvote pavesti, ir, išvaduoti iš nuodėmės, tapote teisumo vergais. (ap. Paulius)

Design by Eduard Goss Laisvųjų krikščionių bažnyčia