• Increase font size
  • Default font size
  • Decrease font size
Pradžia @duona Artūro skrynia Su Kristumi kasdienybėje – netikrumas ir skausmas

Su Kristumi kasdienybėje – netikrumas ir skausmas

El. paštas Spausdinti PDF

 Sample ImagePagaliau po trijų dienų rado jį šventykloje, sėdintį tarp mokytojų, besiklausantį jų ir juos beklausinėjantį. Visi, kurie jį girdėjo, stebėjosi jo išmanymu ir atsakymais. Pamatę jį, gimdytojai labai nustebo, ir jo motina jam tarė: „Vaikeli, kam mums taip padarei?! Štai tavo tėvas ir aš su sielvartu ieškome tavęs.“ O jis atsakė: „Kam gi manęs ieškojote? Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?“ Bet jie nesuprato jo žodžių.

Lk 2, 46–50

Gyventi jaučiant Kristų kasdienybėje, ko gera, yra didžiausias kiekvieno tikinčiojo noras. Tikrai manau, kad auginti Jėzų Marijai ir Juozapui buvo didžiausias palaiminimas. Taip viena moteris ir pasakė Jėzui pamokslaujant: Palaimintos įsčios, kurios tave nešiojo, ir krūtys, kurias žindai (Lk 11, 27). Kita vertus, gyvendami su Kristumi kasdienybėje patiriame ir priešingų pojūčių bei išgyvenimų – jų gyvendami drauge su Jėzumi patyrė ir jo tėvai.

Tik prisiminkime, kaip sūnus pakeitė visą Marijos gyvenimą. Ką tik gimęs kūdikis tapo „pavojingas“ karaliui Erodui, ir vien dėl Jėzaus Marija su Juozapu turėjo emigruoti į kitą šalį. Kūdikis Jėzus akivaizdžiai veikė šeimos valią, sprendimus. Pamėginkime įsivaizduoti, kaip dėl vieno iš savo vaikų – dėl jo sveikatos, mokslų ar dar kokios kitos priežasties – šiais laikais tektų keliauti ir apsigyventi kitur, palikus viską, ką turi namie. Manyčiau, teisinga būtų sakyti, kad su Kristumi kasdienybėje be palaiminimo ir garantijų taip pat laukia netikrumas bei skausmas. Tai, kad Marija nebuvo tikra dėl savo ateities ir patyrė daug skausmo, leidžia pamąstyti, kad ir mus gali ištikti panašūs dalykai. Todėl reikia šiam išbandymui būti pasiruošus ir neneigti mažų dabarties skausmų bei ir išbandymų, gyventi paprastai ir pasitenkinti mažais dalykais, mėgautis santykiais su artimaisiais bei Dievu.

 

 

Štai Marija su Juozapu, laikydamiesi Dievo Įstatymo kasmet keliauti į Jeruzalę švęsti Velykų, per neapdairumą pameta dvylikametį sūnų. Sukorę vienos dienos kelią pamato, kad tarp giminaičių nėra Jėzaus, ir atranda jį tik po trijų dienų. Tą akimirką girdime šiuos Marijos žodžius: Vaikeli, kam mums taip padarei?! Štai tavo tėvas ir aš su sielvartu ieškome tavęs.

Kaip matome, kasdienybėje gyvenant su Dievo Sūnumi net ir palaimintiems tėvams teko patirti gilų sielvartą, skausmą ir netikrumą. Įsivaizduokime motiną, kuri tris dienas neranda savo vaiko, kuri turi pamiegoti, kad pailsėtų, ja kankina baisios mintys, maldos atrodo bevaisės. Kažkodėl nėra ir angelų, kurie anksčiau pranešė apie Jėzaus gimimą, o dabar galėtų pranešti, kur jis dingo. Kaip tokiai moteriai išbūti štai tą antrą, trečią dieną? Kur yra vaikas? Gal jis verkia tėvų? Gal kenčia skriaudžiamas? Juk vaiką gali kas nors pagrobti, išvežti ir parduoti į vergiją, pikti žmonės gali jį nužudyti. O gal Dievo planas buvo toks, kad jie berniuką paaugintų ir prarastų, o Jėzus vėliau niekam nežinomas atsirastų Izraelyje? Turbūt išties daug skaudžių minčių ir klausimų sukosi Marijos galvoje, bet atsakymų nebuvo – vaiką reikėjo atrasti patiems.

Kada namie auga ypatingas vaikas (ir visi vaikai yra ypatingi), ant šeimos pečių gula ir ypatinga atsakomybė, o kiekvienoje atsakomybėje yra savotiškas netikrumas ir skausmas. Kokia yra ta kasdienybė gyvenant su Kristumi? Dėl Biblijoje sukoncentruotų stebuklų ir stulbinančių Dievo dalykų mums ta kasdienybė su Kristumi dažnai atrodo per paprasta, mūsų netenkinanti. Tačiau toje pačioje Biblijoje skaitome apie štai šią Dievo Sūnų auginančią šeimą, kuri apie trisdešimt metų negavo jokių ypatingų ženklų, turėjo tik kasdieninius įsipareigojimus bei atsakomybes, tarp kurių būta ir džiaugsmų, ir gilaus sielvarto akimirkų.

Apaštalas Petras savo antrajame laiške tikintiesiems palieką mintį, kaip kasdieniškai gyventi savo tikėjimu: Todėl parodykite visą stropumą, kad savo tikėjimu ugdytumėte dorybę, dorybe – pažinimą, pažinimu – susivaldymą, susivaldymu – ištvermę, ištverme – maldingumą, maldingumu – brolybe, o brolybe – meilę. Kai šie dalykai jumyse gyvuoja ir tarpsta, jie neduoda jums apsileisti ir likti bevaisiams mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus pažinime (2 Pt 1, 5–8).

Gyventi su Kristumi kasdienybėje – tai uoliai ir stropiai ugdyti šiuos tikėjimo vaisius nešančius dalykus. Taigi visu stropumu mokytis pažinti Dievą, stengtis susivaldyti „karštose“ situacijose, būti ištvermingam ir maldingam, visu stropumu ugdyti brolybę ir meilę. Galiu spėti, kad Jėzaus tėvai buvo kaip tik tokie žmonės, kurie iš visų jėgų siekė paprastose gyvenimo situacijose paklusti Dievo valiai. Po trijų dienų atradę Jėzų vaiką, jie nepuola jo bausti, moralizuoti – tiesiog kalbasi su juo kaip su suaugusiu žmogumi, pasakydami jam, kaip labai kentėjo jo, prapuolusio, ieškodami. Marija ir Juozapas tuo metu išgyvena tai, ką jaučia Dievas, ieškodamas, ar kas atsilieps į jo paieškas, ar leisis atrandamas.

 

 

Atnaujinta ( Ketvirtadienis, 14 Sausis 2010 19:22 )  

Naujausi leidiniai

biblija-kalbina-tave.jpg Rekomenduojame naujas knygas:

"Biblijos konkordancija"

"Pažinti Dievą"

Apie laisvę...

Kiekvienas, kas daro nuodėmę, yra nuodėmės vergas.
Bet vergas ne amžinai namuose lieka, tik sūnus lieka ten amžiams.
Tad jei Sūnus jus išvaduos, tai būsite iš tiesų laisvi. (
Jėzus)



Design by Eduard Goss Laisvųjų krikščionių bažnyčia