• Increase font size
  • Default font size
  • Decrease font size
Pradžia @duona Artūro skrynia Sūnus gyvenantiems nevilties šalyje

Sūnus gyvenantiems nevilties šalyje

El. paštas Spausdinti PDF

 Sample ImageJuk kūdikis mums gimė! Sūnus mums duotas! Jis bus mūsų valdovas. Izaijo 9, 5

Štai mes pažvelgėme į tautą, kuri kitų tautų atžvilgiu daug kuo buvo pranašesnė. Jie turėjo Dievo pranašus, karalių pagal Dievo širdį – Dovydą ir išmintingąjį Saliamoną, Dievo žodį ir Šventyklą, turėjo kalendorių, kuris jiems teikė daug švenčių, o kiekvieną savaitę – po laisvą dieną nuo darbo, skirtą Dievui garbinti. Izraelitai mokė vaikus rašyti ir skaityti, turėjo išminties literatūrą ir išminties tradicijas, sumaniai prekiavo su pietų ir šiaurės karalystėmis, jų užkariauti gviešėsi galingiausios imperijos. Ir vis dėlto į juos žiūrėdamas Dievas matė, jog viso šito nepakanka, kad žmogus gyventų. Šią tautą, kuri turbūt tuo metu buvo šviesiausia iš žemėje tuo metu gyvenusių tautų, Dievas vadina tamsumoje ir nevilties šalyje gyvenančia tauta ir žada jai suteikti šviesą. Turbūt tuomet galėtume paklausti: o kas yra šviesa? Pradžios knygos 1 skyriaus 3 ir 14 eilutėje skaitome, kad pirma Dievas sukūrė šviesą ir tik po to dangaus skliaute šviesulius. Šviesa prieš šviesulius – nelogiška, arba tuomet kalbame ne apie spindulius, kurie mums padeda matyti fizinę aplinką. Šviesa, kurią mato pranašas Izaijas, persiduoda per asmenybes, ir ši šviesa yra dieviškajame Sūnuje. Pats Dievas, kuris yra taręs: iš tamsos tenušvinta šviesa – sušvito mūsų širdyse, kad pažintume Dievo šlovę, spindinčią Kristaus veide (2 Kor 4, 6).

Dievas mato, kad žmonėms, gyvenantiems tokioje geroje, tačiau nevilties apimtoje šalyje, sprendimas yra jo Sūnus, kurį jis pristato pamažu ir kurį mes iš Naujojo Testamento pažįstame kaip Jėzų Kristų. Taigi gyvenantiems nevilties šalyje Dievas sako: Juk kūdikis mums gimė! Sūnus mums duotas! Jis bus mūsų valdovas.

Kūdikis mums gimė. Tik pažiūrėkime į Dievo plano paprastumą. Galbūt daug kas norėtų įsivaizduoti tokį Dievą, kuris iškart ateina su pribloškiančia savo didybe. Tarkime, kiekvieną kartą, kai Biblijoje kam nors pasirodo angelas, toks žmogus praranda amą, nežino, ką kalbėti, ir yra visiškai nuolankus, nes žino, kad dabar su juo reikalus derina kažkas iš metafizinio pasaulio. Tai jeigu taip nutinka per paprasčiausius angelus, kas būtų, jeigu Dievas savo Sūnų būtų atsiuntęs visoje jo šlovėje? Minios žmonių supultų, iš karto pripažintų Dievo galybę ir nereikėtų ilgų įtikinėjimų. Kitą vertus, Dievas atsisakė tokio atėjimo plano. Jis verčiau iš anksto išpranašavo, kad jo Sūnus gims į šį pasaulį, bus prižiūrimas, augs ir bus berniukas, paauglys, jaunuolis. Jis bus tikras žmogus ir tikras Dievas. Manau, kad jeigu Dievas pasirinko tokį paprastą būdą savo sūnui ateiti į žemę, ar nėra tuomet ir gyvenimas tikint paprastesnis, negu žmonių įsivaizduojama? Kodėl nesidžiaugti Dievo stebuklais svarstant apie tai, kad Žemė sukasi, kad ateina naktis, po to – vėl rytas, diena ir vakaras, kad mums vaisiai ir daržovės yra skanūs ir teikia jėgų? Kodėl į pasaulį gimstantis Dievas negalėtų sustiprinti mūsų apėmus nevilčiai ir būti ženklu to, kad viskas iš mažo auga į didelį, iš kuklaus – į garbingą, iš bejėgio – į stiprų?

Sūnus mums duotas. Dievas pirmiausia duoda, nors daugelis mano, kad jis nori imti. Dievas rodo meilę mums suteikdamas tai, kas jam brangiausia, ir duoda tai mums visiems, nė vieno neaplenkdamas. Duoda nesvarstydamas, ar verti esame gauti tai, kas yra jo geriausia, ar ne, duoda nežiūrėdamas – pateisinsime jo lūkesčius, ar nepateisinsime, duoda neabejodamas, duoda nemurmėdamas, duoda besąlygiškai, duoda iš anksto perspėdamas, kad duoda, duoda ir patvirtina, kad yra mums davęs, – turime tik priimti. Dievas dovanodamas mums savo Sūnų patvirtina, kad jis yra duodantis Dievas. Apaštalas Jokūbas sako: Kiekvienas geras davinys ir tobula dovana ateina iš aukštybių, nužengia nuo šviesybių Tėvo, kuriame nėra jokių atmainų ir jokių sambrėškų (Jok 1, 17). Pamąstykime apie tokią visuomenę, kuri mano, kad turi viską ko nori, arba kad viską ko nori gali gauti, įsivaizduoja, kad viską žino, kas reikalinga laimės „pilnatvei“, kuri turi iš ko rinktis ir dažnai net nebenori nieko nauja. Sočiam nieko nebereikia – nebent pamiegoti. O stokojančiam kaip tik ir yra Sūnus duotas.

Sūnus – mūsų valdovas. Tai yra sunkiausia pranašystės dalis. Kiekvienas žmogus nori būti kaip valdovas, kiekvienas vyras nori savo nepriklausomybės, kiekviena moteris – parodyti savo teises. Žmonės jau ir taip turi per daug valdovų ir vadovų, kurie jiems dėsto, kaip reikia gyventi, kurie jiems sako, už kiek jie turi pragyventi, ir kaip už visą parodytą gerumą jie turi atsimokėti. Šią žemę, kaip matome, valdo žmonės, o kada valdovas yra žmogus, tenka daug iškęsti. Dėl žmonių valdžios žemėje esama daug nevilties, nes per daug vilčių sudedama į žmogų. Gera žinia nevilties krašto žmonėms – Dievo Sūnus juos valdys, o tai yra tas pats lyg Dievas juos valdytų, o kai kuriuos jau ir dabar valdo, suteikdamas dalį savo teisimo, kaip sako Paulius: nepeiktini ir nekalti, nesutepti Dievo vaikai sugedusioje ir iškrypusioje kartoje, kur jūs spindite tarsi žiburiai pasaulyje (Fil 2, 15).

Atnaujinta ( Ketvirtadienis, 14 Sausis 2010 19:21 )  

Naujausi leidiniai

biblija-kalbina-tave.jpg Rekomenduojame naujas knygas:

"Biblijos konkordancija"

"Pažinti Dievą"

Apie laisvę...

Būti laisvuoju krikščioniu reiškia suvokti laisvę nuo nuodėmės. Be abejonės, ne visuomet tai suvokiame taip aiškiai, kaip derėtų, tačiau ši tiesa mums iš tiesų anteša džiaugsmą - Kristus mums vėl leidžia rinktis dorą gyvenimą!



Design by Eduard Goss Laisvųjų krikščionių bažnyčia