• Increase font size
  • Default font size
  • Decrease font size
Pradžia @duona Artūro skrynia Pilnatvė gyvenantiems nevilties šalyje

Pilnatvė gyvenantiems nevilties šalyje

El. paštas Spausdinti PDF

 Sample ImageJo vardas bus ‘Nuostabusis Patarėjas, Galingasis Dievas, Amžinasis Tėvas, Ramybės Kunigaikštis’. Izaijo 9, 5

Žvelgdamas į šią eilutę, pamaniau – čia Dievo asmenyje žmogui apreiškiama pilnatvė. Žmogui gyvenime turi pakakti vien Dievo, jame yra visa, kas žmogų nuramina ir patenkina, pradžiugina ir įprasmina, išlaisvina nuo troškimų ir pasotina. Artėdami prie Dievo mes sveikstame ir klestime visokeriopa prasme. Tenka matyti, kaip dažnai šia linkme judantiems žmonėms visa, kas kūniška, pradeda prieštarauti, ir šiame artėjime prie Dievo patiriama kančių, kūno nesveikatos, šalia atsiranda piktų žmonių ir kartais atrodo, kad atsitraukus tos nemalonės turėtų baigtis. Tačiau sunkumai yra laikini, nors ir skausmingi. Taigi kokią pilnatvę Dieve mato Izaijas ir apie kokią mums visiems kalba? Koks yra šis kūdikiu pas mus atėjęs Sūnus, skirtas būti mums Valdovu?

Nuostabusis Patarėjas. Dievas dažniausiai lieka paskutinis. Nors iš pradžių vien dėl žinojimo mes tradiciškai į jį kreipiamės, iš tiesų pirma išmėginame visa, kas mums prieinama be pinigų ir už pinigus, ir tik po to nevilties apimti atsigręžiame į Dievo Sūnų ir jam sakome: „Parodyk, ko tu iš manęs nori, apreikšk man savo valią“. Nors Dievas visada yra šalia mūsų ir mums sako: Paklausykite manęs ir valgysite tai, kas gera, gardžiuositės skanėstais. Ateikite pas mane ir rūpestingai klausykitės, kad turėtumėte gyvenimą... (Iz 55, 2–3). Nuostabusis patarėjas jis yra pačia savo prigimtimi, jis buvo prieš mus, yra šalia mūsų ir bus su mumis per amžius. Ir visa jis mato: ko mums reikia ir ko ne, ko turėtume išvengti ir ko reikėtų siekti, kas mus žudo, o kas suteikia gyvasties. Tikiu tuo, kad tamsybių šalyje, tarp tamsiai mąstančių žmonių, yra reikalinga, kad žmogui kas patartų, kad gyvenime būtų šviesiau ir aiškiau matyti, kad jis galėtų lengviau apsispręsti, ką gyvenime rinktis ir ko vengti.

Galingasis Dievas. Yra įprasta žmogaus santykį su Dievu vadinti religija, nors iš tiesų religija nebūtinai yra santykis su Dievu. Gimęs Sūnus yra pavadintas Galinguoju Dievu – tai yra Dievo vaikų religijos esmė. Į žemę jis atėjo iš Dievo ir visados yra Dievas, turi visas Dievo galias. Kaip sakė Jėzus: man duota visa valdžia danguje ir žemėje (Mt 28, 18). Priešingas šiam Galingajam Dievui būtų silpnas bedievis ir, manau, taip galėtume apibūdinti daugelį žmonių, kuriuos kasdien sutinkame, su kuriais kalbame, dirbame. Kad ir kaip keista, dažniausiai „silpni bedieviai“ ir valdo mūsų gyvenimus, savo pasaulėžiūra formuoja mūsų troškimus, jiems patikėta spręsti dėl mūsų ateities ir pan. Nuo šito reikia išsivaduoti glaudžiantis prie Dievo. Žmogus savo pilnatvę gali atrasti tik Dievo artume, todėl nevilties šalies žmonės vilties turi ieškoti tik ieškodami paties Dievo. Izaijas skelbė: Ieškokite VIEŠPATIES, kai galima jį rasti, šaukitės jo, kai jis arti (Iz 55, 6). Jeigu mums kyla klausimas „O kaip man rasti Dievą, į kurią pusę gręžtis, kur eiti jo ieškoti?“, Rašto paraginimas paprastas: Dievas yra arti, čia pat, prie tavęs, jis ypač priartėja, kai pasilenki melstis, kai į rankas pasiimi skaityti jo Žodį, kai atveri savo širdį jį garbinti.

Amžinasis Tėvas. Žmogus, kuris augo turėdamas rūpestingą tėvą, jau šiame gyvenime turi daug daugiau, negu tas, kuris turėjo viską, ko tik nori, išskyrus tėvą. Kalbant apie tėvystės temą Lietuvoje, mes tikrai gyvename nevilties šalyje, nes daugiau kaip pusė vaikų yra praradę tėčius dėl tėvų nesutarimų, lengvabūdiško tėčių požiūrio į savo vaikus, dėl nuostatos, kad darbas svarbiausia yra ir pan.

Kartą už nusikaltimą buvo teisiamas vieno teisėjo sūnus. Teisėjas, kuris pažinojo šio jaunuolio tėvą, mėgino jį sugėdyti klausdamas: „Kaip tu taip žemai nusiritai, turėdamas tokį tėvą?“ Tačiau jis išgirdo tokį atsakymą, kokio visai nesitikėjo: „Kai aš norėdavau pažaisti su tėčiu, – prabilo jaunuolis, – jis sakydavo: „Eik pabėgioti, sūnau, neturiu kada – rašau knygą“. Kitą kartą atėjęs išgirdau panašų atsakymą: „Ar nematai, kad rašau knygą?! Užsiimk kuo nors kitu“. Teisėjas pagalvojęs tarė: „Na va, parašė knygą, bet prarado sūnų...“

Kiekvienas sūnus ir dukra nori tėčio, kuris yra šalia, kuris su jais juokiasi ir liūdi, kuris padeda statydintis gyvenimą patardamas ir pamokydamas, kuris myli savo žmoną ir vaikus. Deja, tokiame krašte, kur daug tamsos, dauguma tėčių net nemato, ko jų vaikams reikia, kokie jų troškimai. Kodėl mums duotas Sūnus yra mūsų Amžinasis Tėvas? Jis rūpinasi, jis mato, drąsina, jis visuomet šalia, jis nenuvils, jis neturi svarbesnių reikalų už tave, ir į šalį savo darbuose paskendęs tavęs jis nepavarys.

Ramybės Kunigaikštis. Žmogus jaučia pilnatvę, kai jis ramus. Jis žino, kad ištikus bėdai bus kuo pasikliauti ir pasiklausti patarimo. Jis tiki Galingu Dievu, kuris ne tik duoda duonos, išvaduoja iš nelaisvės, bet ir nuramina sielą. Vienas žmogus sakė: VIEŠPATIE, mano širdis neišdidi ri mano žvilgsnis neišpuikęs. Nesiekiu didelių dalykų, to, kas prašoka mano jėgas. Priešingai, esu patenkintas ir ramus; kaip vaikas ramus ant motinos kelių, taip rami širdis mano krūtinėje. 

Jaučiantis pilnatvę žmogus turi tėvą, į kurį galima kreiptis „mano tėve“, išgyvena bendrystę su Ramybės Kunigaikščiu. Kaip būti sudirgusiam, išsigandusiam, jeigu su viskuo mums yra duotas ir Ramybės Kunigaikštis. Prisiminkime tą sceną Biblijoje, kai kareiviai ateina į sodą suimti Jėzaus, o šis visa savo ramybe išeina į priekį su jais pasikalbėti. Jėzaus mokiniai tuoj puola trauktis ginklus ir nors ir silpnomis pajėgomis, bet su karštu įniršiu gelbėti Jėzų.Tačiau iš jo išgirdo štai ką: Kišk savo kalaviją į makštį! (Jn 18, 11). Tamsią valandą, išdavystės akimirką, mes girdime karališką Jėzaus Ramybę: Nejau aš negersiu tos taurės, kurią Tėvas man yra davęs?! (Jn 18, 11) Jei jis gali būti ramus, tai kodėl mes turėtume nerimauti? Jei jis nepasiduoda panikai ir pasitiki Tėvu, kodėl mums juo nepasitikėti ir neskleisti ramybės, kurią jis suteikia?

Daugelis mūsų ieškome pilnatvės tamsos pasaulyje, mėginame sukurti šviesų savo pasaulį, tačiau jis užges, kaip užgęsta kiekviena žvakė, kaip baigia rusenti laužas – ir vėl liksime sudirgę, sutrikę, nežinantys, kuo viltis. Pilnatvė šiame nevilties pasaulyje randasi tik iš Dievo artumo.




 

Atnaujinta ( Ketvirtadienis, 14 Sausis 2010 19:21 )  

Naujausi leidiniai

biblija-kalbina-tave.jpg Rekomenduojame naujas knygas:

"Biblijos konkordancija"

"Pažinti Dievą"

Apie laisvę...

„...Išvaduoti iš nuodėmės ir tapę Dievo tarnais, jūs turite kaip vaisių šventumą ir kaip baigtį ­ amžinąjį gyvenimą“. (ap. Paulius)

Design by Eduard Goss Laisvųjų krikščionių bažnyčia