• Increase font size
  • Default font size
  • Decrease font size
Pradžia @duona Artūro skrynia Žmogaus vardas

Žmogaus vardas

El. paštas Spausdinti PDF

 Sample ImageO angelas jai tarė: „Nebijok, Marija, tu radai malonę pas Dievą! Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi. ... Praslinkus aštuonioms dienoms, kai reikėjo apipjaustyti vaikelį, Jam buvo duotas Jėzaus vardas, kurį angelas nurodė dar prieš Jo pradėjimą įsčiose. Luko 1, 30 –31.2, 21 

Gimus kūdikiui, visi tėvai turi malonų rūpestį išrinkti jam vardą. Yra daug įvairių priežasčių kodėl vaikui yra suteikiamas toks vardas, kokį jis gauna, tačiau, manau, yra naudinga pažvelgti ir į kai kuriuos Biblijoje pateikiamus vardų davimo ir gyvenimo su gautu vardu pastebėjimus. Štai skaitant apie Jono ir Jėzaus gimimą į akis krinta viena aiški bendrybė – abiejų kūdikių vardai buvo parinkti ne jų tėvų, o Dievo. Todėl, mano galva, verta pažiūrėti, kodėl vieniems kūdikiams vardus Dievas parenka pats, o kitiems juos parinkti palieka tėvų atsakomybei.

Dievo suteiktas vardas. Marijai angelo buvo pasakyta, kad pagimdyto kūdikio vardas bus Jėzus, tą patį išgirdo ir jos vyras Juozapas (Mt 1, 21). Jėzus reiškia „Viešpats yra išgelbėjimas“, tai yra kitokia Jozuės, Mozės įpėdinio, vardo forma.

 

 

Jono vardas irgi duotas panašiomis aplinkybėmis. Pirmiausia jis buvo praneštas kūdikio tėvui Zacharijui. Matome, kad tuomet, kai Zacharijas negalėjo kalbėti, jo žmona Elzbieta gana drąsiai prieštaraudama giminėms ir artimiesiems tvirtino, kad vaikas bus Jonas (Lk 1, 60). Jono vardo reikšmė – „Jahvė yra gailestingas“.

Manyčiau, čia esama šiokio tokio kitoniškumo, kuris paaiškina, kodėl pats Dievas suteikė tiems vaikams tokius vardus. Bent jau pačios istorijos, supažindindamos mus su šiais asmenimis, pradeda nuo jų tėvų statuso. Vieni yra tokie seni, kad jau nebegali turėti vaikų, o kiti dar net nesusituokę, nesuartėję, tai turėti vaikų irgi negali. Akivaizdu ir tai, kad Dievas per šias šeimas pasirinko atlikti savo darbą, o pagrindiniai darbininkai turėjo būti užauginti per šiuos pasirinktus žmones. Taigi pasirinkdamas savo reikalui deramus gimdytojus Dievas ruošė sau tarnautojus, o parinkdamas vardus suteikė jiems tapatybę: vienas vadinosi „Viešpats yra išgelbėjimas“, kitas – „Jahvė yra gailestingas“. Žinoma, šie vardai tuo metu buvo gana populiarūs, ir jais pavadinti kūdikiai nelabai išsiskyrė iš kitų. Vis dėlto svarbu tai, kad net tuos įprastus vardus jiems parinko Dievas. Beje, kalbant apie Jėzų pasakytina, kad Raštas labai aiškiai kalba, jog jis Jėzus yra ne Juozapo, o Dievo Sūnus, taigi visai natūralu, kad kaip tik tėvas suteikė vaikui štai tokią tapatybę.

Dievo pakeistas vardas. Biblijoje aprašyta nemažai atvejų, kai pradėjęs su žmogumi vykdyti savo darbą Dievas jį pervadina, suteikia kitą vardą, ir žmogus pradeda keistis pagal tą naują jam suteikiamą tapatybę. Taip nutiko su Abromu – Abraomu ir Saraja – Sara (Pr 17, 5). Ir Jokūbui buvo pasakyta: Tavo vardas bus Izraelis! (Pr 35, 10). Naujajame Testamente kitus vardus gavo apaštalai Simonas – Petras ir Saulius – Paulius.

Keistis vardus ir pavardes labiausiai įprasta šnipams bei nusikaltėliams, kuriems reikia slėpti savo tikrąją savo tapatybę ir apsimesti kuo kitu, kuo iš tikrųjų nesama. Dievas ne dėl šio dalyko keičia vardus, bet tam, kad žmogų padarytu tuo, kuo jis dar nėra, bet gali būti, ir ne tam, kad šis galėtų nuslėpti savo praeitį, o kad gautų garbingą ateitį.

Beje, Biblijoje skaitome daugybę paties Dievo vardų, tad turime suprasti, kad vardai senajame pasaulyje daugiau nusakydavo asmenybę ir nebuvo vien garsų skambesys. Geriausiai žinomas Dievo vardas, kuriuo jis prisistatė Mozei, yra יהוה – Jahvė (Iš 3, 15). Jis reiškia „pats egzistuojantis, esantis, esatis, amžinas“. Lietuviškai šis Dievo vardas paprastai rašomas didžiosiomis raidėmis VIEŠPATS, o kai rašomas mažosiomis raidėmis – hebrajiškas jo variantas yra adonai, asmeniškesnis, ir reiškia „mano viešpats”. Kai Jahvė ir adonai rašomi kartu, skaitome Viešpats Jahvė. Tiesiog Dievas (dgs. dievai) hebrajų kalboje yra Elohim.

Taip pat Dievas labai dažnai prisistato pagal tam tikras reikšmes kaip „Dievas mūsų teisumas“, „mūsų gelbėtojas“, „mūsų vėliava“, „mūsų atlygis“, „mūsų teisėjas“, „mūsų išgydymas“ ir t.t. Dažniausiai šie papildomi vardai Dievui būdavo suteikiami po tam tikrų patyrimų, per kuriuos Dievo tauta išmokdavo kažko ypatingo apie jį.

Taigi kai Dievas pervadina kitu ar panašiu vardu – tai tik į gera, nes žmogui iš paties Viešpaties suteikiama nauja tapatybė. Drauge ir Dievo savybės žmonėms yra apreiškiamos per jo vardus, jam suteiktus žmonių.

Išminties literatūroje yra du tokie posakiai: Geras vardas yra vertingesnis už didelius turtus (Pat 22, 1), Geras vardas yra geriau negu brangus tepalas (Mok 7, 1). Suprantame, kad čia išminčiai labiau norėjo pasakyti, kad gera žmogaus reputacija yra vertingiau ir už didelius turtus, ir už brangius kvepalus. Taigi kai kuriais atvejais, galbūt taip pat ir mūsų kultūroje, kur vardų reikšmė nelabai svarbi – svarbiau, kaip jie skamba, vis dėlto su Dievo pagalba mes kuriame savo vardą, savo asmenybę, lemiame savo išlikimą.

Dievo įrašytas vardas. Mūsų gyvenimas yra padalytas į dvi dalis. Viena dalis yra šiame, nuodėmės paliestame pasaulyje, o kita – tiems, kurie tapo Dievo vaikais – atnaujintame. Ten mes būsime pakeisti, ten mūsų asmenybės jau nebebus nuodėmės padarinių sumenkintos. Išties įdomu yra tai, kad ir mūsų vardai mums bus atnaujinti. Štai Apreiškimo Jonui knygoje sakoma: Kas turi ausis, teklauso, ką Dvasia sako bažnyčioms: ‘Nugalėtojui Aš duosiu paslėptos manos ir baltą akmenėlį, o ant akmenėlio bus įrašytas naujas vardas, kurio niekas nežino, tiktai gavėjas’ (Apr 2, 17). Kiekvienas gausime naują vardą, tačiau tas vardas bus nuo dangiškojo Tėvo, kaip tai buvo žemėje gimusiems Jėzui ir Jonui. Įsivaizduoju, kad šis vardas kažkaip atspindės tai, kaip mes gyvenome šioje žemėje. Norėčiau pateikti labai gražų pavyzdį iš Lewis'o „Narnijos kronikų“, kur ištvėrę mūšius liūto Aslano karališkais titulais apdovanojami ir Narniją valdyti paliekami į šį pasaulį atvykę broliai ir sesės. Aslanas, kiekvienam iš jų duodamas karūnas, pasako naujuosius jų vardus:

Spindinti rytų jūra – karalienė Liusi Narsuolė (the Valiant).

Didingas vakarų miškas – karalius Edmundas Teisingasis (the Just).

Švytinti pietų saulė – karalienė Suzana Švelnioji (the Gentle).

Skaidrus šiaurės dangus – karalius Petras Didingasis (the Magnificent).

Kartą Narnijos karalius ar karalienė – visada karalius ir karalienė.

Prie šių Lewis'o žodžių sunku ką ir pridėti, tačiau mūsų džiaugsmui dar galiu pasakyti, kad kai ką pridėti vis dėlto galima – tai paskutinės Biblijos knygos paskutinio skyriaus žodžiai: Jie regės Jo veidą, ir jų kaktose bus Jo vardas (Apr 22, 4). Mumyse bus įrašytas ne tik naujas mūsų vardas, bet ir Karalių karaliaus, Viešpačių viešpaties vardas.



 

Atnaujinta ( Ketvirtadienis, 14 Sausis 2010 19:20 )  

Naujausi leidiniai

biblija-kalbina-tave.jpg Rekomenduojame naujas knygas:

"Biblijos konkordancija"

"Pažinti Dievą"

Apie laisvę...

Būti laisvuoju krikščioniu reiškia suvokti laisvę nuo nuodėmės. Be abejonės, ne visuomet tai suvokiame taip aiškiai, kaip derėtų, tačiau ši tiesa mums iš tiesų anteša džiaugsmą - Kristus mums vėl leidžia rinktis dorą gyvenimą!



Design by Eduard Goss Laisvųjų krikščionių bažnyčia