• Increase font size
  • Default font size
  • Decrease font size
Pradžia @duona Artūro skrynia Motina kuri šventės metu padėjo pamatyti Sūnaus šlovę

Motina kuri šventės metu padėjo pamatyti Sūnaus šlovę

El. paštas Spausdinti PDF

 Sample ImageKiekvienas žmogus pirmiau stato geresnio vyno, o kai svečiai įgeria, tuomet prastesnio. O tu laikei gerąjį vyną iki šiolei.“ Tokią stebuklų pradžią Jėzus padarė Galilėjos Kanoje. Taip jis parodė savo šlovę, ir mokiniai įtikėjo jį. Paskui jis su savo motina, broliais ir mokiniais nukeliavo į Kafarnaumą. (Jn 2, 10–12)

Patys brangiausi daiktai pasaulyje, nors dažniausiai ir laikomi užrakinti devyniomis spynomis, saugomi moderniausių apsaugos sistemų, vis dėlto nėra paslėpti nuo žmonių, kad niekas jų nematytų. Jeigu kas nors perkasi brangių papuošalų, tai tam, kad juos būtų galima užsisegti ir pasirodyti. Jeigu kas turi ypač prabangią mašiną, tai tam, kad ja važinėtų ir stebintų žmones. Tai, kas labai brangu, yra akylai saugoma, bet tuo pačiu ir rodoma žmonėms, ir tais daiktais naudojamasi. Tik pagalvokime, kaip beprasmiška būtų turėti milijonų ar netgi milijardų vertės turtų, bet laikyti juos paslėpus kur nors sandėliuose?

 Marijos šeimoje augo Dievo Sūnus. Apaštalas Jonas, pristatydamas Jėzų, taip rašo Evangelijos pradžioje: Buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ir ji atėjo į šį pasaulį. Jis buvo pasaulyje, ir pasaulis per jį atsiradęs, bet pasaulis jo nepažino (Jn 1, 9–10). Paulius Laiške efeziečiams perteikia Kristaus didybę, kad Dievas jį pasodino danguose savo dešinėje, aukščiau už visas kunigaikštystes, valdžias, galybes, viešpatystes ir už kiekvieną vardą, tariamą ne tik šiame pasaulyje, bet ir būsimajame, ir visa jam palenkė po kojų, o jį pastatė viršum visko (Ef 1,20-22). Laiške Filipiečiams apaštalas sako, kad jis, turėdamas Dievo pavidalą, nelaikė grobiu būti lygiam su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno pavidalą ir tapdamas panašus į žmones. Jis ir išore tapo kaip visi žmonės; jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties (Ef 2, 6–8).

Marija šiuos dalykus žinojo ir turėjo juos nešioti savo širdyje plačiai neviešindama. Jos namuose vieši asmuo, per kurį yra atsiradęs šis pasaulis, tas, kuriam Dievo suteikta pati aukščiausia valdžia, bet niekas apie jį to nežino. Juozapo tuo metu jau nebėra, Elzbieta ir Zacharijas turbūt irgi jau mirę. Taigi greičiausiai ši moteris ir yra viena gyva Kristaus atėjimo liudininkė, kuriai jau pradeda sekti kantrybė. Marijos pažinimas yra patys didžiausi, kokius tik įmanoma žmogui turėti, turtai, bet niekam ji to paaiškinti negali, nes liks nesuprasta. Apaštalas Paulius kalba apie džiaugsmą, kad jis tapo tarnu Dievo ... duotu paskyrimu, kad jums iki galo atskleisčiau Dievo žodį, tą slėpinį, kuris buvo paslėptas amžiams ir kartoms, o dabar apreikštas Dievo šventiesiems (Kol 1, 25–26). Paulius ir apaštalai galėjo skelbti ir kalbėti, o Marija maždaug trisdešimt metų privalėjo tylėti. Taip pat tylėjo Dievas, tylėjo ir Jėzus. Ir vis dėlto jai taip tylint matome jos lūkestį kada nors apreikšti, kas toks yra jos sūnus Jėzus.

Mes dažnai esame Marijos padėtyje. Iš tiesų, kiek yra situacijų, kai norėtume žmonėms papasakoti apie Dievą, jo meilę, kryžių ir prisikėlimą. Tiesą sakant, privačiai apie šiuos dalykus, kai mūsų paklausia, galime kalbėti, bet jeigu tai darytume viešai, galime prarasti darbą, reputaciją. Būna toks metas, kai Dievo duota kalbėti, bet būna ir toks, kai reikia tylėti.

Kartą kalbėjau su žmogumi apie tai, kaip sunku skelbti Evangeliją islamiškuose kraštuose, ir jis pats, iš arti pažinodamas islamą, pasakė: „Ten vieną kartą vieną valandą kalbi apie Evangeliją, o po to arba sėdi į kalbėjimą, arba būsi deportuotas“. Kita vertus, žodžiais galima nieko nekalbėti, bet byloti savo gyvenimo darbais ir elgesiu yra privaloma.

Nuostaba yra pirmutinis Dievo veikimo ženklas. Štai kai mūsų gyvenime atsitinka kas nors nuostabaus, tai, ko visai nesitikėjome, kas neatitinka planuotos logikos, greičiausiai tai – Dievo veiklos rezultatas. Visi mes galime stebėtis, galime užduoti klausimų apie nuostabius dalykus, rodyti Dievo šlovę per jo nuostabius darbus, kurie paprastai yra visai šalia mūsų.

Pirmasis ir labiausiai aprašytoje šventėje stebisi stalo prievaizdas. Koks keistas žmogus: stebisi ne tuo, kad štai šioje šventėje niekaip neišsibaigia vynas, kuris jau turėjo baigtis, tačiau kad dabar yra tiekiamas dar geresnis gėrimas negu prieš tai. Jėzaus gamybos vynas nuostabiu skoniu nustebina net ir patyrusį vestuvių prievaizdą. Gaila, kad šio prievaizdo stebėjimasis pasireiškė tik pagyromis jaunikiui, o pastarasis turbūt nieko taip ir nesuprato – galbūt pamanė, kad tas vynas yra kieno nors dovana. Reikia tik įsivaizduoti, kaip stebėsimės jau būdami Dangaus Karalystėje, kai patirsime pačią nuostabiausią pasaulio puotą su pačiu geriausiu Jėzaus gamybos vynu.

Antras žmogus, kuris šioje šventėje turėjo nustebti, – tai motina Marija. Jos nuostaba, žinoma, kyla ne iš stebuklingo ženklo, bet kad Jėzus pagaliau atliko nuostabų dalyką, pagaliau ji išlaisvinta nuo į išprotėjimą stumiančios paslapties. Apie tą jos išlaisvėjimą mes galime spręsti iš to, kad po tų vestuvių į namus ji nebegrįžta. Vyro nebėra, vaikai užauginti, jau gana sėdėti namuose – reikia sekti Sūnų, taigi kartu su Jėzaus mokiniais ir kitais savo vaikais moteris keliauja į Kafarnaumą.

Treti nustebusieji yra Jėzaus mokiniai. Šiose vestuvėse jie dalyvavo Jėzaus kvietimu. Dainos, šokiai, maistas, vynas – ar tikrai čia tas Mesijas, apie kurį kalba Raštai? Ir štai būtent šioje šventėje jie yra pribloškiami šlovingo Dievo darbo. Vynas taip pats savaime nepasigamina, jam reikia gerų vynuogių, iš jų reikia išspausti, surauginti sultis. Netikėti tuo, ką matai, kai gali paragauti ir netgi apsvaigti – neįmanoma. Šis vynas, kaip rašo evangelistas, tebuvo tik Jėzaus stebuklų pradžia, bet mokiniai juo jau tikėjo, tikėjo jo pašaukimu, tikėjo taip, kad sekė Mokytoju iki mirties.

Šios šventės kontekste Jėzaus motiną Mariją mes matome ne kaip pasyvią ponią, kuri kažkada yra patyrusi Dievo malonių, bet kaip aktyvią moteriškę, visą savo gyvenimą nenuleidusią rankų. O Sūnui pradėjus viešai tarnauti jį palaikė Jėzų sekdama juo iki kryžiaus mirties ant Golgotos kalno. Jėzus savo šlove neužgožė vestuvių šventės, žmonės nepuolė kalbėti apie vyno stebuklą. Manau, vestuvėse ir toliau pačiame dėmesio centre liko jaunavedžiai. Čia Jėzus savo šlovę atskleidė privačiai, tik savo mokiniams, artimiausiems žmonėms. Kiti regėdami nematė, klausydami neišgirdo, ragaudami nepatyrė.

 Matydami šią moterį, kuri savo gyvenimą atidavė tam, kad žmonėms būtų apreikšta Dievo Sūnaus šlovė, mano manymu, turime patį geriausią pavyzdį, kad ir mes turėtume gyventi ne tam, kad slėptume nuostabią Dievo paslaptį, bet visu savo gyvenimo į ją rodytume.

Atnaujinta ( Antradienis, 19 Sausis 2010 20:41 )  

Prisijungę

Mes turime 1683 svečius online

Baneriai

Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Pradžia @duona Artūro skrynia Motina kuri šventės metu padėjo pamatyti Sūnaus šlovę

Naujausi leidiniai

biblija-kalbina-tave.jpg Rekomenduojame naujas knygas:

"Biblijos konkordancija"

"Pažinti Dievą"

Apie laisvę...

„Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams. Pasiuntė skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems ­ regėjimo; siuntė vaduoti prislėgtųjų ir skelbti Viešpaties malonės metų“. (Jėzus)

Design by Eduard Goss Laisvųjų krikščionių bažnyčia