• Increase font size
  • Default font size
  • Decrease font size
Pradžia @duona Artūro skrynia Prie Jėzaus kryžiaus stovėjo II

Prie Jėzaus kryžiaus stovėjo II

El. paštas Spausdinti PDF

Pamatęs stovinčius motiną ir mylimąjį mokinį, Jėzus tarė motinai: „Moterie, štai tavo sūnus!“ Paskui tarė mokiniui: „Štai tavo motina!“ Ir nuo tos valandos mokinys pasiėmė ją pas save. Jono 19, 26–27

Kalbėdami apie įvairius žmones, stovėjusius prie Jėzaus kryžiaus, dabar įdėmiau pažvelgsime ir į tuos žmones, kuriuos tai stipriausiai palietė ir pakeitė. Dėl to pasikeitimo Jėzus ir turėjo būti ant kryžiaus aukuro paaukotas gyvas, į tą pasikeitimą buvo nukreiptas visas Dievo išgelbėjimo planas.

Pirmiausia matome Jėzaus motiną Mariją. Jai ir kančios apimto sūnaus skirti pirmieji žodžiai: „Moterie, štai tavo sūnus!“ Skaitydami šiuos žodžius galime spėlioti, ką Jėzus norėjo jais pasakyti? Pirmiausia pagalvojame, kad jis rūpinasi savo motina. Štai nuo dabar Jonas turės ją globoti, kad Jėzui mirus Marija nestokotų. Iš tiesų tai yra keistas prašymas, nes Evangelijose mes skaitome, kad Jėzus turėjo brolių ir seserų (Mk 3, 31–32; Apd 1, 14), vėliau vienas jo brolių – Jokūbas, tapo Jeruzalės vyskupu. Kodėl dabar Jėzus liepia Jonui rūpintis savo motina, nors ji turinti kitų suaugusių vaikų? Tai netgi gali atrodyti kaip didžiulė nepagarba Jėzaus broliams ir seserims.

 

Tačiau šioje keblioje situacijoje turime įžvelgti ne Jėzaus norą pasirūpinti, kad jo motina turėtų ką valgyti ir kur miegoti, kad būtų senatvėje deramai prižiūrima, bet jo rūpestį Marijos siela. Mes nežinome, kada Jėzaus kraujo broliai ir sesės įtikėjo Jėzumi. Gali būti, kad atsižvelgiant į Apd 1, 14, tik po Jėzaus prisikėlimo, nes tuomet jie visi kartu jau meldžiasi. Artimiausiems perduoti tikėjimą yra bene sunkiausia. Todėl galima manyti, kad Jėzus norėjo, kad jo motina turėtų sūnų tikėjimo pagrindu. Juk apie tai jis yra mokęs ir anksčiau: „Iš tiesų sakau jums: nėra nė vieno, kuris dėl manęs ir dėl Evangelijos paliktų namus, ar brolius, ar seseris, ar motiną, ar tėvą, ar vaikus, ar laukus ir kuris jau dabar, šiuo metu, negautų šimteriopai namų, brolių, seserų, motinų, vaikų ir laukų (kartu su persekiojimais) ir būsimajame pasaulyje ­amžinojo gyvenimo (Mk 10, 29–30). Jėzui svarbiau, kad jo motina būtu su Jėzų tikinčiu Jonu negu jo dar netikinčiais broliais ir seserimis. Net ir artimiausiam Jėzaus gyvenimo žmogui yra reikalinga būti šeimoje, turinčioje tokius dvasinius ryšius. Taigi pirmasis ryškus pasikeitimas stovint prie Jėzaus kryžiaus, net jo paties motinai, – Dievo šeimos narystė ir rūpestis vieni kitais.

Jonas išgirdo tokius pačius žodžius. Jam, jaunam vyrui, pasiūloma pažiūrėti pagyvenusią moteriškę, ir Jonas iš tikro priima šiuos Jėzaus žodžius ir pasiima Mariją pas save. O gal iš tiesų kaip tik Marija Jonui yra labiau reikalinga, nes ši moteris užauginusi ir savo sūnui perdavusį tokias vertybes galėtų tai, ką turi geriausia, perduoti ir Jonui? Kodėl Viešpats kentėdamas ant kryžiaus taip nusprendė mes nežinome, tačiau tiek Jonas, tiek Marija suprato, kad jų gyvenimai nuo šiol yra glaudžiai susiję. Motina Marija „įvaikina“ Joną, o Jonas rūpinasi ja kaip savo motina. Kaip matome, stovėjimas prie Jėzaus kryžiaus keičia žmones juos vienydamas. Stovėdami prie kryžiaus jie išgirsta žodžius, kurie kviečia aukotis, prisiimti atsakomybę, rūpintis, mylėti. Stovėjimas prie Jėzaus kryžiaus veikia visą žmogaus tapatybę ir išryškina tai, ar jis priklauso dvasinei Dievo šeimai, ar ne.

Evangelija pagal Joną kaip tik ir prasideda žodžiais apie buvimą Dievo šeimoje: Visiems, kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais – tiems, kurie tiki jo vardą, kurie ne iš kraujo ir ne iš kūno norų, ir ne iš vyro norų, bet iš Dievo užgimę (Jn 1, 13).

Prie Jėzaus kryžiaus stovėjo Jėzaus motina ir mylimiausias Jėzaus mokinys. Ir kryžius juos, kažkada svetimus žmones, padarė viena šeima. Iš tiesų stovintieji, arba tiksliau – esantieji prie kryžiaus keičiasi. Dar galėtume pakalbėti ir apie Romos karininką, kuris stovėdamas prie kryžiaus ir matydamas Jėzų išpažino: Iš tikro šitas žmogus buvo Dievo Sūnus! (Mk 15, 39), taip pat – kartu nukryžiuotą nusikaltėlį, kuris į Jėzų kreipėsi prašydamas: Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę! (Lk 23, 42).

Turbūt keista, kad stovėjimas prie Jėzaus kryžiaus taip veikia žmones, ne stumia juos į neviltį, į nuodėmę, o buria į Dievo šeimą. Mums taip pat reikia stoti ir būti prie Jėzaus kryžiaus. Tai yra proto ir širdies sprendimas. Jėzaus kryžius žmogaus širdyje palieka neišdildomą dėmę. Jeigu jį myli, savo sieloje turi kryžiaus randą – tavo šeimos ženklas Dievo ir žmonių akyse.

 

Atnaujinta ( Penktadienis, 05 Kovas 2010 16:55 )  

Naujausi leidiniai

biblija-kalbina-tave.jpg Rekomenduojame naujas knygas:

"Biblijos konkordancija"

"Pažinti Dievą"

Apie laisvę...

„Jei laikysitės mano mokslo, jūs iš tikro būsite mano mokiniai;
jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus.“ (
Jėzus)

Design by Eduard Goss Laisvųjų krikščionių bažnyčia