Kas yra tiesa?

Ketvirtadienis, 21 Vasaris 2013 10:58 Lkb.lt Teologija - Dvasingumas
Spausdinti

Kas yra tiesa? Ją galima iškraipyti, nutylėti, pakeisti. Tik sunaikinti jos negalima. Laimei. Tiesai šiandien nėra taip jau lengva. Jau 19 a. pradžioje Oswaldas Špengleris sausai pastebėjo „Kas yra tiesa? Daugumai - tai, ką nuolatos skaito ir girdi. Absoliučios tiesos nėra, o jei ji ir būtų, mes to niekada nesužinotume – atrodo, toks yra pagrindinis šiandienos įsitikinimas daugumos žmonių. Kaip gali būti, kad viena vertus gyvenimas be tiesos mokykloje ir darbe visiškai neįsivaizduojamas, o kita vertus pusė žmonių taip nepasitiki tiesa? Greičiausiai tai susiję su tuo, kad tiesa turi ilgą ir ne visada šlovingą istoriją. Jos vardu buvo įvykdyti baisūs nusikaltimai, ištarti siaubingi nuosprendžiai ir sukelti tragiški karai.

 

Skeptiškumas tiesos atžvilgiu yra labai persipynęs su politiniu ir istoriniu vystymusi Europoje. Ir čia prie tiesos išbrukimo prisidėjo vienas žmogus kaip niekas kitas: Frydrichas Nyčė (1844; 1900).  

Krikščioniškuose vakaruose šimtmečiais tiesos suvokimas rėmėsi žydišku-krikščioniškuoju pasaulio vaizdu, pagal kurį tiesa – tai tikrovės atitikimas kalbinę išraiška. Pasakymas (pvz. „Lyja“) atitinka tiesą tada, kai sutampa su faktu (taigi, kai išties lyja).

Pastoriaus sūnus Nyčė pastebėjo, kad tokia tiesos koncepcija yra tampriai susijusi su Dievo egzistencija. Tačiau jei „Dievas miręs“, tai nėra ir jokios tiesos, ir jokios moralės – tokia Nyčės išvada. Taip jis priešpastatė dvi bekompromises teisybes vietoj tiesos.

Nyčės mintys buvo labai radikalios ir vis dėlto rado susižavėjusių pasekėjų. Kadais tokioms krikščioniškoms sąvokoms kaip „laisvė“ arba „siela“ buvo suteiktos kitos reikšmės. Ir tradicinė tiesos sąvoka buvo pakeista tiesos reliatyvu. Šis reliatyvumas, kurį beje Sokratas paneigė jau 400 m. pr. K.(skaityti Platono Theaitetos), visuomenėje tvirtai įsišaknijo ir įgavo gilias pasekmes.  

Pavyzdžiui šiandien laikoma savaime suprantamu dalyku, kad nėra jokių absoliučių moralinių vertybių. Be to filosofas Haris Frankfurtas sugebėjo įrodyti, kad visuomenėje vis labiau plinta „Bullshit“. „Bullshit“ Frankfurtas supranta tokius pasakymus, kurių poveikis toks lyg perteiktų tiesą bei atvirumą, o iš tikrųjų jų autoriams santykis su tiesa yra visiškai nesvarbus.

„Bullshiter“ veikia taip lyg jie perteiktų informaciją, tačiau iš tiesų manipuliuoja žmonių nuomonėmis ir požiūriais. Tokiu būdu esam apsupti nuomonių šiukšlyno, kuris vos beleidžia skirti tiesą ir melą. Melagis dar gerbia tiesą, nes jis žino, kad tiesa jam pavojinga. „Bullshiter“ domisi ne tiesa, o savo interesų „prastūmimu“. Taip filosofas prieina išvados, kad nesidomėjimas tiesa morališkai labiau smerktinas nei melavimas (kuris žinoma taip pat peiktinas).

Tiesos pervardinimas pasekmių turėjo ne tik visuomenei, bet ir tikėjimui bei misijos suvokimui. „ Kuo tu tiki – tavo reikalas, o kuo aš tikiu, yra mano reikalas“. Taip šiandien galvoja daug žmonių ir argumentuoja tuo, kad tikėjimo klausimuose kalba eina ne apie tiesą ir teisybę, o apie tradicijas ir asmeninį skonį.

Žinoma, tikėjimo tiesa yra kai kas kita nei objektyvi teisybė. Tokie dalykai, kaip pavyzdžiui matematinių lygčių teisingumas, nustatomi manęs asmeniškai nepaliečiant savo rezultatu. O krikščioniškojo tikėjimo tiesa atpažįstama ir patiriama tik tada, jei aš sąmoningai įsileidžiu į santykį su Dievu.

Bet ar gali tikėjimas visada tik akimirkos nulemtas asmeninis sprendimas būti, kuris tolsta nuo objektyvaus pasaulio ir mentalinio disputo?

Įsivaizduok, tu gauni laišką, kuriame tau žmogus, kurį tu labai mėgsti, prisipažįsta tave mylįs. Žinojimas, kad tave kažkas nuoširdžiai myli, gali pakeisti visą tavo gyvenimą. Kas jaučiasi mylimas ir priimtas, įgyja kitą požiūrį į save ir į pasaulį. Toks suvokimas yra daug platesnis nei objektyvių dalykų žinojimas. Bet ar tikrai tokia jaudinanti patirtis yra visiškai kažkas kita nei objektyvi tikrovė. Argi nėra reikšminga, kad toks žmogus, kuris tą laišką sukūrė, iš tikrųjų egzistuoja (teisybė)? Ar nėra paprasčiausiai svarbu, kad tas žmogus taip pat mąstė, ką jis šitame laiške parašė (tikrumas)?   

Taigi, tikėjimas dar ir kaip yra susijęs su tiesa. Pagal Bibliją Dievas pats yra tiesa (pvz. Jeremija 10,10; Jonas 14,6; 1. Jonas 5,6.20). Jis ištikimas tam, ką sako ir daro. Kas savo gyvenimą grindžia Dievo tiesa, kuria jį ne ant smėlio, o ant uolos, ir todėl gali įveikti visas gyvenimo audras. Kas klauso Jėzaus Kristaus ir juo seka, tas „yra tiesa“(Jonas 18,37). Kadangi tiesa yra „Jėzus“ (Efeziečiai 4,21), reikia jai paklusti (Galatai 5,7). Kas taip daro, tas gyvena tiesoje. Šios tiesos priėmimas ir likimas joje veda į laisvę ir gyvenimą (Jonas 8,31-32).

Kadangi krikščioniškajam tikėjimui svarbu išreikšti bei patikrinti turinį, tai ir tiesos klausimas aktualus. Tačiau tikėjimas Dievu nėra paprasčiausiai teisingas žinojimas apie Dievą. Tikėti Dievu reiškia – gyventi gyvame ir sąmoningame santykyje su juo.

Ronas Kubšas, dvasingumo ir teologijos istorijos docentas Martin Bucer seminarijoje Bonoje, Vokietijoje.

 

 

Atnaujinta ( Ketvirtadienis, 21 Vasaris 2013 11:33 )