• Increase font size
  • Default font size
  • Decrease font size
Pradžia Dvasingumas Kuo mes viliamės?

Kuo mes viliamės?

El. paštas Spausdinti PDF

1. dalis

Neseniai savo bendruomenėje pradėjome pamokslų ciklą iš Išėjimo knygos. Ne paslaptis, jog išėjimas iš Egipto buvo kertinis įvykis Izraelio savimonei. Dievas išpildė tai, ką buvo žadėjęs. Svarbus šis įvykis ir mums, tikintiesiems. Juk esame to paties pažado dalininkai (Gal 3,26-29). Šia proga džiaugiuosi galėdamas pasidalinti su Jumis asmeninėmis refleksijomis: Vienas iš dažniau pasitaikančių Šventojo Rašto įspėjimų mums, tikintiesiems, yra nesudėti savo vilčių į tai, kas laikina, nesvarbu, kas tai bebūtų: žmonės (Iz 2,22),  turtai ((Mt 6,19-20), mūsų išmintis (Pat 3,5) ar mūsų galybė (Iz 31,1). Viena iš priežasčių akivaizdi – pernelyg pasitikėti tuo, kas šiandien yra ir ko rytoj staiga gali nebelikti, tai nėra išmintinga. Pavyzdžiui, istorijos žmonių, kurie kadaise turėjo viską, o vieną dieną liko be nieko, sutinkamos turbūt kur kas dažniau nei atpasakojimai apie netikėtą pakilimą „iš pelenų į šlovę“, tik kad apie pastaruosius, reklamos sumetimais, girdima kur kas dažniau.

Dar geriau pažįstamas mums yra nusivylimas, kurį patiriame sudėdami pernelyg daug vilčių į žmones, siedami su jais tikrovės neatitinkančius lūkesčius ar kitaip juos idealizuodami. Taip, ant dažnai to net neįtariančio žmogaus, užkraunama nelengva mūsų lūkesčių našta (jos nešėjais neretai tampa mūsų artimiausi žmonės: sutuoktinis, vaikai ir pan.). Neišpildyti lūkesčiai tokį žmogų labai greitai, mūsų akyse, gali transformuoti iš labai gero žmogaus į niekšą. O kartais, kai atrodytų žmogus yra pajėgus išpildyti tavo lūkesčius, lemiamą žodį taria aplinkybės (materialinio statuso pokyčiai, liga ar net mirtis). Sudėti viltis į žmogų – pernelyg pavojinga.

Jokūbo ir jo palikuonių istorija iliustruoja šią tiesą (Pradžios knygos pabaigoje). Po visų savo vargų Jokūbas su šeima pagaliau Egipte. Už sielvartą, kurį jis patyrė dėl tariamos savo mylimo sūnaus Juozapo žūties, daugiau nei atlyginama. Jie susitinka vėl. Negana to, dabar Juozapas – paskirtas faraono dešiniąja ranka. Jokūbo broliams išskirtos geriausios šalies žemės (Pr. 47,11). Visi aprūpinti ir laimingi.

Tačiau geri laikai netruks amžinai. Išbandymų ir sunkumų metas neišvengiamai ateis. Ir viena, ir kita, anot Mokytojo 7,14, yra Dievo darbas.

Izraelitų gerovės laikai praėjo ne taip ir greitai – tam reikėjo ne vieno šimto metų. Tačiau jie praėjo. Egipte iškilo nauja faraonų dinastija arba, Išėjimo knygos autoriaus žodžiais, „naujas karalius, kuris apie Juozapą nieko nežinojo“. Žodis „žinojo“ čia reiškia daugiau nei protinį suvokimą. Juo charakterizuojamas ryšys tarp artimų žmonių (šia prasme jis būtų artimesnis lietuviškam žodžiui „pažinti“). Kitais žodžiais tariant, net jei naujasis valdovas apie Juozapą ką ir buvo girdėjęs, jam tai visiškai nerūpėjo. Pažįstama? Galbūt ne visiems, tačiau mūsų visuomenėje (ir čia ji mažai kuo skiriasi nuo kitų) posakis, jog „ryšiai yra viskas“, anaiptol neprarado savo aktualumo. Vargu, ar mūsų „sėkmingi“ žmonės, žmonės, kurių veidai taip dažnai šmėsčioja mūsų televizorių ekranuose, apie kurių pasiekimus daug skaitome ar girdime, visa tai pasiekė vien tik įgimto talento arba nepaliaujamų pastangų dėka. Pažintys ir ryšiai užtikrina, kad nei viena, nei kita neliktų nepastebėta.

Izraelitai taip pat galėjo remtis savo garbinga istorija, stengdamiesi priminti vietiniams žmonėms apie Juozapo nuopelnus faraonui ir jo valdomam kraštui, apie garbingą statusą, kurį faraonas buvo jam suteikęs ir t.t. Tačiau kam dabar visai tai rūpėjo? Jei Egipto karalius juose ką ir įžvelgė, tai tik grėsmę nacionaliniam saugumui. Todėl iš karto ėmėsi įprastos, bet veiksmingos šio pasaulio galingųjų taktikos – propagandos: „Jų daug, jie pavojingi. Kilus karui nukentėsime mes ir mūsų kraštas (žr. 9-10 eil.). Tokia izraelitų, neva, keliama grėsmė reikalauja ryžtingų veiksmų ir faraonas paskuba juos įgyvendinti. „Grėsmei“ neutralizuoti Egipto karalius imasi visų įmanomų priemonių. Vienai strategijai nepasiteisinus, ją kaskart keičia kita, gerokai žiauresnė.

Pirminis faraono planas paprastas – apkrauti izraelitus lažo darbais. Taip norima pristabdyti šios tautos dauginimąsi, t.y. daugiau ir sunkiau dirbdami jie mažiau galvos apie gimdymą, vaikus, nekalbant apie kažkokius aukštesnius siekius (kaip gali galvoti apie kažką kitą, kai viskas, ką matai ir žinai, yra tik darbas, darbas ir darbas. Kitoms mintims tiesiog nebelieka nei laiko, nei jėgų). Tačiau, tuo pačiu, izraelitams yra siunčiama žinia: „Štai, kas jūs esate iš tikrųjų – viso labo tik vergai. Ir galite kalbėti ką norite apie savo šlovingą praeitį ar protėvių nuopelnus. Mums jūs – tik pigi darbo jėga, tik įrankiai darbo našumui skatinti“. Klastingoji šios žinios pusė yra ta, jog nuolat ją girdėdamas, imi vis labiau ja tikėti. Žmogus labiausiai linkęs tikėti tuo, ką mato, girdi ir jaučia - čia ir dabar. Taip dažnai šie dalykai užgožia šlovingus praeities prisiminimus arba nuostabias ateities vizijas. „Esu vergas, sistemos įrankis, kurį visi išnaudoja“- tokios mintys tik įkvepia fatalistines nuotaikas ir cinišką požiūrį į gyvenimą, į kitus. Realių pokyčių galimybės atrodo tokios tolimos... Jei faraonui ir nepavyko sustabdyti tautos augimo, jam vis tik pavyko palikti tam tikrą įspaudą šių žmonių mąstyme, kaip tai parodys vėlyvesni įvykiai.

Penkioliktoje pirmojo skyriaus eilutėje (Išėjimo 1,15) kalbama apie dar vieną faraono žingsnį – vyriškosios lyties naujagimių naikinimo planus. Šis žingsnis aiškiai byloja apie tai, jog pirmasis planas nebuvo sėkmingas. Ir ne todėl, kad kitaip susiklostė aplinkybės ar kad faraonas buvo blogas strategas. Ne, planas žlugo, tik todėl, kad izraelitų pusėje buvo Tas, kuris nuo seno šią tautą pasirinko, pažadėdamas jos protėviams kur kas šlovingesnę dalį nei vergystė svetimame krašte. Dalyvavimas visame šiame procese reikalavo tvirto pasitikėjimo ir pirmas žingsnis – pasitikėjimo senais ryšiais nutraukimas – jau žengtas.

Romualdas Babarskas

 

Atnaujinta ( Šeštadienis, 23 Rugpjūtis 2014 14:42 )  

Naujausi leidiniai

biblija-kalbina-tave.jpg Rekomenduojame naujas knygas:

"Biblijos konkordancija"

"Pažinti Dievą"

Apie laisvę...

Mat tokia yra Dievo valia, kad gerais darbais nutildytumėte neprotingus ir neišmanančius žmones. Elkitės kaip laisvi, ne kaip tie, kurie laisve pridengia blogį, bet kaip Dievo tarnai. (ap. Petras)

Design by Eduard Goss Laisvųjų krikščionių bažnyčia