• Increase font size
  • Default font size
  • Decrease font size
Pradžia Kad širdis džiaugtųsi ... Kai vienas kito nesuprantame...

Kai vienas kito nesuprantame...

El. paštas Spausdinti PDF

Parašė Jurgita ir Romualdas Babarskai

Sample Image

 Kažkada skaičiau anekdotą apie tai, kaip bažnyčios tarnautojai, siekdami pritraukti daugiau žmonių į sekmadienio pamaldas, šalia maldos namų pakabino iškabą su dviem didelėmis raidėmis užrašytais sakiniais:

„Ar norite sužinoti, kas yra pragaras? Ateikite sekmadienį 10 val. pasiklausyti mūsų naujojo vargonininko.“

Akivaizdu, jog taupydami vietą iškaboje, šie nuoširdūs tarnautojai du skirtingus kvietimus pavertė į vieną unikalų, kuris veikiausiai pritrauks tik didžiausius smalsuolius. Nesunku suvokti nesusipratimą, kuris galėjo kilti tarp šios iškabos skaitytojų. Tačiau savo kasdienybėje susiduriame su nesusipratimais, kurie anaiptol nebūna tokie linksmi ir kurių pasekmės - pažeisti santykiai, įsiskaudinimai ir augantis nepasitikėjimas – būna pakankamai skaudžios.

Patarlių knygoje (18,19) skaitome, kad „įžeistą brolį sunkiau laimėti negu stiprų miestą, o jo priešiškumas – kaip tvirtovės užkarda“. Kad geriau suprastume šią eilutę, pamėginkime įsivaizduoti tų laikų miestą. Skirtingai nei mūsų miestai šiandien, tų Biblijos laikų miestus juosė didžiulės sienos, kurias būdavo sunku įveikti net galingiausiam priešui (turbūt ne vienas prisiminsime tokias sienas iš kino filmų, kuriuos esame matę). Tvirtovės galybė slypėjo tose kliūtyse, kurias priešas turėjo įveikti, norėdamas ją užimti. Aukščiau nurodyta Patarlių eilutė, deja, byloja apie tai, kad artimą žmogų, kurį mes įskaudinome, yra sunkiau laimėti negu užkariauti sunkiai prieinamą miestą. Akivaizdu, kad pirmas žingsnis, norint išvengti tokios nemalonios situacijos, būtų jos nesusikurti pačiam. Mūsų minėtoje Patarlių knygoje gausu įspėjimų ir pamokymų kaip tai padaryti (Pat. 15,1; 16,32; 17,14 ir kt.).

Prisiminkime Jobo ir jo trijų draugų istoriją. Savo gailestingumu ir kantrybe Jobo bičiuliai pranoko visus kitus žmones, kada nors jį supusius (prasėdėti ant žemės septynias paras, persiplėšus drabužius, šalia nelaimių sugniuždyto žmogaus, nuo kurio sklinda nežmoniškas tvaikas – rimtas pasiaukojimo ir kantrybės išbandymas). Galima tik žavėtis užuojautos ir solidarumo jausmais, kuriuos šie žmonės demonstruoja tokių sunkių aplinkybių akivaizdoje: „Nė vienas Jobui netarė nė žodžio, nes matė, kad jis labai kenčia“ (Jobo 2,13). Tačiau netrukus, po to kai prabyla Jobas, prabyla ir jie. Jų kalbos – puikus kitų nesupratimo pavyzdys. Jų mėginimai „paguosti“ Jobą greitai tampa virtine kaltinimų, o paties Jobo žodžiai puikiai apibūdina šių bičiulių vaidmenį: „Visi jūs – apgailėtini guodėjai! Argi nebus galo tuštiems žodžiams?“ (16,2-3). Nenuostabu, jog ir pats Dievas pasmerkė tokį Jobo draugų elgesį, priekaištaudamas, kad šie nekalbėjo „apie mane tiesiai, kaip mano tarnas Jobas“ (42,7). Beskaitant šią knygą tampa aišku, kad ilgi pamokslai, bandantys išteisinti Dievą ir sumenkinti Jobą, yra mažiausiai reikalingi šiam stipriai kenčiančiam žmogui. Jis trokšta ne tik suprasti (kodėl jį ištiko visi šie baisūs vargai), bet ir būti suprastas kitų. Ar ne to dažnai trokštame ir mes, ypač kai susiduriame su sunkiomis aplinkybėmis? Tačiau neretai, mums išsakius šį prašymą, pasigirsta gerai žinomos frazės: „Aš tave puikiai suprantu, tai tu manęs nesupranti“, „pažįstu tave kaip nuluptą“, o jas palydi dažniausiai geranoriški patarimai, kaip turėtume šiuo atveju pasielgti. Tik, deja, patarimai nėra tai, ko mes ieškojome... O ištarti ne laiku ir ne vietoje, jie turi savybę priversti mus tik labiau užsisklęsti savyje. Kitą kartą, atsidūrę panašioje situacijoje, nusprendžiame, jog neverta aušinti burnos ir aiškinti kitiems, kaip jaučiamės ir kad geriausia būtų tiesiog patylėti. Deja, tylėdami, mes ne ką rečiau pasijuntame nesuprasti. Juk mūsų artimieji, nesvarbu, kaip gerai jie mus bepažintų, negali skaityti mūsų minčių.  Mintis, jog artimieji turi mus suprasti „iš pusės žodžio“ tik padidina santykių įtampą. Taip prasideda užburtas nesusipratimų ratas, gimdantis bereikalingas nuoskaudas ir užsigavimus. Ir vis dėlto (tai –gera žinia mums visiems), nesusipratimai nėra jau tokie neišvengiami. Suvokdami jų tikrąsias priežastis ir siekdami jas išmintingai pašalinti, ne tik išsaugosime, bet ir ženkliai pagilinsime tarpusavio santykius su tais, kuriuos labiausiai mylime ir kurių supratimo labiausiai trokštame.  Iš kur gi kyla nesusipratimai ir kodėl tokie dažni mūsų gyvenime?

Nesusipratimų kertės

Pirma, dažnai nesusipratimai kyla dėl mūsų išdidumo. Mes galvojame (ir kategoriškai teigiame), kad puikiai suprantame savo pašnekovą. Pripažinimas, kad mes ne viską suprantame kartais reikalauja nusižeminimo. Net ir suvokiant tą faktą, jog ir geriausi specialistai daug ko žino, nėra lengva pripažinti, kad į užduotą klausimą neturime atsakymo arba, kad mūsų anksčiau duotas atsakymas yra klaidingas. Besimokydama aukštojoje mokykloje, buvau labai nustebinta pastebėjusi, kad kai kurie profesoriai nebijo ko nors nežinoti, bet pažada paieškoti atsakymo. Nuo to jų reputacija nė kiek nesuprastėjo. Atvirkščiai, studentai dar labiau imdavo juos gerbti. Pripažinkime, kad mums patiems būna nelengva bendrauti su žmonėmis, kurie įsitikinę savo neklystamumu arba, kai reikia, bijo ištarti paprastą frazę: „Atleisk, aš klydau.“

Antra, neretai įsiskaudiname, nes turime tam tikrų lūkesčių (dažnai nerealistiškų), kurių neišsakome.   Mes kažko tikimės, bet jei brolis ar sesuo pasielgia kitaip, nei tikėjomės, greitai nusiviliame arba pradedame pykti. Pamenu, kažkada tikėjausi brangios dovanos, o gavau tik dailiai suvyniotą šokolado plytelę ir atviruką. Kokia buvo mano  reakcija? Žinoma, nusivylimas. Dažnai kažkur pasąmonėje ima knibždėti mintys : „Jei jis mane iš tiesų mylėtų, žinotų, ko aš noriu“, „Po tiek metų ji turėtų mane suprasti iš pusės žodžio.“ Tokiomis mintimis mes nesąmoningai pastatome žmogų į Dievo vietą, nes tik vienas Dievas žino mūsų mintis ir ko mums iš tiesų reikia. O mes, žmonės, esame riboti ir priklausome nuo Dievo suteiktos dovanos, kuri vadinasi „kalba“. Naudokime šią dovaną, kai jaučiamės nesuprasti arba, kai abejojame, kad supratome kitus. Tačiau naudokime ją išmintingai, nes neatsakingai ištarti žodžiai turi griaunamąją galią. Patarlių knygoje 12,18 skaitome: „Neapgalvoti žodžiai - kaip kalavijo smūgiai, o išmintingųjų liežuvis gydo.“ Šią tiesą dar kartą patvirtina Jobo istorija. Jo draugų neatsakingi žodžiai yra tartum druska, beriama į jo sielos žaizdas ir priverčianti Jobą tik labiau teisintis.  Mūsų kaltinimai dažnai turi panašų poveikį:  kaltinamas žmogus imasi psichologinės savigynos: pradeda bereikalingai teisintis, kaltinti kitus arba tiesiog užsisklendžia savyje. Tokie veiksmai tik paaštrina konfliktus tarp kaltinamojo ir mūsų.  Tad gal būt vertėtų įdėmiau įsiklausyti į savo pačių žodžius? Nors mūsų ketinimai iš tiesų gali būti geri (panašiai kaip ir Jobo bičiulių ketinimai), mūsų kaltinantys žodžiai turės priešingą poveikį. Psichologai daug kalba apie būtinybę „tu (t.y. kitus kaltinančią) kalbą“ pakeisti „aš (atsakomybę prisiimančia)  kalba“. Pavyzdžiui, užuot pasitikdami žmogų, kuris pavėlavo į svarbų susitikimą, žodžiais: „tu – visiškai neatsakingas ir nuolat verti mane tavęs laukti,“ savo nusivylimą galėtume išsakyti prisiimdami daugiau atsakomybės už savo jausmus, pavyzdžiui: „Kai tu vėlavai, aš labai jaudinausi ir man buvo skaudu, nes jau trečią kartą šią savaitę turiu tavęs laukti.“ Tokiu būdu mes ne tik išsakome savo jausmus, išvengdami nesveiko užsisklendimo savyje, bet ir nuteikiame savo pašnekovą daug pozityviau mūsų atžvilgiu. Dabar ir mes, ir mūsų pašnekovas esame pasirengę atlikti bene svarbiausią konstruktyvaus bendravimo žingsnį – išklausyti vienas kitą.

Klausymas – užmirštas menas?

Mums dažnai atrodo, kad klausytis yra taip pat natūralu bei paprasta, kaip ir kvėpuoti. Todėl mes net nesuteikiame tam ypatingos reikšmės. Tačiau mokėjimas išklausyti iš tiesų yra menas, reikalaujantis mūsų pastangų. Kartais mums puikiai pavyksta atkartoti savo pašnekovo žodžius, tačiau, ar iš tiesų mes įsiklausėme į tai, ką šis bandė mums pasakyti? Pavyzdžiui, galbūt mūsų pašnekovui bekalbant, mūsų mintys sukosi apie atsakymą, kurį mes iš anksto bandėme jam paruošti?  Tokiu atveju, nenuostabu, kad mes neišgirdome esmės, o mūsų atsakymas dažnai tampa eiliniu bandymu moralizuoti.  Kita vertus visuomet svarbu pasitikslinti, ar teisingai supratome artimą žmogų . Įsivaizduokime, kad sausakimšame autobuse mus stumteli arba net aprėkia piktai nusiteikęs žmogus. Mūsų reakcija? Pripažinkime, jog dažniausiai norisi atsakyti tuo pačiu.  Tačiau įsivaizduokime, jog prieš keletą valandų šį žmogų ištiko didelė nelaimė. Kaip pasikeistų mūsų požiūris į jo veiksmus? Panašiai kartais skubame nuteisti savo draugą dėl to, kad šis pavėlavo, net neišsiaiškinę, jog kelyje jo automobiliui nuleido padangą. Todėl prieš reaguodami į situaciją, leiskime mūsų pašnekovui viską paaiškinti ir pamėginkime jį suprasti be jokio išankstinio nusistatymo. Kaip moko Jokūbas, „Kiekvienas žmogus tebūna greitas klausyti, bet lėtas kalbėti, lėtas pykti.“ (Jok 1,19)

Neteiskime (ir neskubėkime priekaištauti broliui, kuris su mumis nepasisveikino. Galbūt jis mūsų nepastebėjo dėl pernelyg didelių rūpesčių, kurie jį tuo metu jį slėgė?)... Verčiau kantriai ir su meile pabandykime išklausyti, ką iš tiesų norėjo pasakyti mūsų artimas, o jei reikia, sukaupę drąsos, prieikime ir pamėginkime išsiaiškinti, kas nutiko. Taip mes neleisime nesusipratimams įsikeroti mūsų tarpusavio santykiuose ir apsaugosime save, savo artimuosius ir nuo karčių nesusipratimo vaisių. 

Atnaujinta ( Trečiadienis, 26 Rugpjūtis 2009 10:40 )  

Naujausi leidiniai

biblija-kalbina-tave.jpg Rekomenduojame naujas knygas:

"Biblijos konkordancija"

"Pažinti Dievą"

Apie laisvę...

„Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams. Pasiuntė skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems ­ regėjimo; siuntė vaduoti prislėgtųjų ir skelbti Viešpaties malonės metų“. (Jėzus)

Design by Eduard Goss Laisvųjų krikščionių bažnyčia