Sveiki,

mes saugiai sugrįžome į Delį. Trumpai papasakosiu mūsų paskutinių poros savaičių nuotykius. Sausio 7 d., kaip ir planavome, išskridome į pietinę Indijos dalį. Iš oro uosto vykome tiesiai į traukinių stotį, įsėdome į naktinį traukinį ir vykome į šiaurinę tos srities dalį. Ten susitikome su jau pažįstamu vienos mokyklos direktoriumi, kuris ir buvo pakvietęs mus atvykti į jo brolio sužadėtuvių ceremoniją. Ceremonija praėjo vietine kalba ir tik, kai visus pakvietė fotografuotis ir sėsti prie vaišių stalo, supratome, kas buvo pasakyta.

Po sužadėtuvių, trumpai pasisvečiavę to direktoriaus tėvų name, ir šiek tiek pailsėję, ankstų kitos dienos rytą vėl sėdome į traukinį ir sugrįžome į miestelį, kuriame planavome pasisvečiuosti pas vienos bendruomenės pastorių su žmona. Tačiau dideliam mūsų nusivylimui, sužinojome, kad mūsų planai vykti į bendruomenę atšaukiami. Pastoriaus žmona papasakojo, kad neseniai pas vienus tikinčiuosius svečiavęsi užsieniečiai buvo pasipiktinusios minios užpulti, sumušti ir net įkalinti. Jie net nebuvo misionieriai, - viso labo krikščionys draugai iš Amerikos ar Europos. Ta šeima, kuri priėmė šiuos užsieniečius, turėjo didelių nemalonumų. Todėl turėjome svarstyti, kaip pasielgti šioje situacijoje. Buvo pasiūlymas apsistoti kelioms dienoms viešbutyje (kurie šiaip yra saugi vieta susitikimams) ir bendrauti ten. Tačiau mūsų pirminė vizija vykti į pietinę Indijos dalį buvo būtent tam, kad galėtume būti tikinčiųjų tarpe, dalintis ir drąsinti juos jų terpėje, kas šiuo metu reikštų realų pavojų tiek šeimai, pas kurią vyktume, tiek mūsų pačių saugumui. Todėl teko atšaukti mūsų išvyką į šią bendruomenę.

Teko pakeisti bilietus ir likusį laikotarpį praleisti tame miestelyje. Čia mus širdingai priėmė pastoriaus šeima, apnakvyndino ir rūpinosi kaip saviškiais. Ačiū Dievui už tai! Toje gyvenvietėje kaip tik vyko didžioji hindu piligrimų šventė. Tūkstančiai piligrimų keliavo į žymią hindu šventyklą pagarbinti savo dievo. Šventės kulminacija buvo su išmargintais drambliais, o jie patys, išsidažę veidus įvairiomis spalvomis, dėvėjo į ragus panašias karūnas. Patikėkit, naktį pamačius tokį, pagalvotum, kad pats šėtonas. Susirinkę prie šventyklos jie skandavo kažkokius šūkius ir pusnuogiai šoko pagal būgno ritmus. Mes kaip tik važiavome pro šalį ir patekome į jų minią... Visą laiką meldžiausi. Baisu, matant, kaip jie, lyg apsėstais veidais, rėkauja, garbindami savo dievus, ir kartu liūdna, kai žiūri ir matai, kaip žmonės nuklydę ir apgauti.

Sekmadienį namuose surengėme pamaldas, kurių metu dalijomės ir liudijome. Kai aplinkiniai sužinojo, kad pastoriaus šeimoje svečiuojasi europiečiai, visi kviete mus į svečius. Taip pat buvome pakviesti į maldos popietę, kuri buvo skirta į Australiją išvykstančiai šeimai išlydėti. Jos metu taip pat dalijomės savo išgyvenimais ir drąsinome bendruomenės tikinčiuosius.

Nepaisant to, kad skubiai teko keisti kelionės planus, Viešpats palaimino mus ir mūsų laiką tame miestelyje. Vienintelis sunkumas buvo tas, kad ypatingai pradėjo kankinti sloga ir kosulys, - matyt, traukinyje peršalome. Kai sveikata taip šlubuoja, pradeda kankinti nerimas. Todėl prašome melstis už mūsų sveikatą.

Pirmadienį atšventėme savo pirmąsias vestuvių metines. Mūsų draugai centre suorganizavo mums staigmeną su tortu ir gėlėmis. Tikrai, kaip smagu, kad mus čia priėmė kaip savuosius. Mes tikrai jaučiamės palaiminti, turėdami tokį užnugarį ir PTL tikinčiųjų, mūsų brangių draugų, paramą. Ačiū ir jums, kad galvojate, meldžiatės už mus, rašote laiškus ir padrąsinate. Nors namučiai toli, žinome, kad jūs su mumis ir tai mums padeda kasdien judėti į priekį, meldžiantis ir galvojant apie jus!

Mylime jus ir labai pasiilgome! Laukiam nesulaukiam, kai vėl galėsime pasimatyti Lietuvėlėje!

Telaimina Viešpats jus ir kiekvieną jūsų dieną!

Misionieriai Indijoje

< Ankstesnis		Sekantis >