Apie smerktinus poelgius: kas slypi po abejingumo skraiste

Antradienis, 03 Birželis 2014 11:58 Lkb.lt Dvasingumas
Spausdinti
Vartotojo vertinimas: / 0
BlogiausiasGeriausias 

Tęsdamas nagrinėti Išėjimo knygą, norėčiau pažvelgti į ne itin populiarų atpasakojimą, užrašytą  Išėjimo 2,11-22. Tai viena iš tų istorijų, apie kurias sakoma “Geriau jau to nebūtų įvykę“—tai juodas puslapis visų gerbiamo Mozės biografijoje. Kita vertus, pats faktas, jog šis atpasakojimas neliko nuslėptas, liudija jame aprašytų įvykių autentiškumą. Šventajame Rašte  nesiekiama „pridengti“ ar kaip nors užglaistyti įvykdytus nusikaltimus,  kas bebūtų jų autoriai. Čia atskleidžiamos ne vien herojiškos pagrindinių personažų savybės. Paimkime kad ir mūsų tikėjimo protėvį Abraomą bei jo ne itin kilnų sprendimą „perleisti“ savo žmoną Egipto faraonui, kad išgelbėtų save (Pradžios 12,10-20). Arba Dievo išrinktąjį karalių Dovydą, kuris iš savanaudiškų paskatų nužudo nekaltą žmogų (2 Samuelio 11).  Arba išmintingąjį Saliamoną, nesugebantį atsispirti savo naujų žmonų vilionėms garbinti svetimus dievus (1 Karalių 11). Visų šių istorijų fone Mozės atvejis jau nebeatrodo toks išskirtinis.

Tai kas gi iš tikrųjų įvyksta mūsų nagrinėjamoje ištraukoje? Leiskite trumpai ją perpasakoti. Kartą jau suaugęs Mozė pastebi, kad jo vergaujantį giminaitį, hebrają, muša egiptietis. Gindamas giminaitį, Mozė jį užmuša (čia žodis „užmušė“ tas pats kaip ir 11 eil. egiptietį apibūdinantis žodis „mušantį“. Galima daryti išvadą, jog Mozė neketino žudyti egiptiečio. Tiesiog begindamas savo tautietį, neapskaičiavo jėgų) ir paslepia smėlyje. Jei Mozė manė, kad jam pavyko nuslėpti žmogžudystės pėdsakus, jis klydo. Jau kitą dieną, Mozei bebandant išskirti besipešančius savo tautiečius, jam primenama apie šį poelgį. Užuot sulaukęs hebrajų padėkos ir bent jau elementaraus supratimo, Mozė išgirsta priekaištą: Kas gi padarė tave mūsų didžiūnu ir teisėju? Bene nori ir mane užmušti, kaip užmušei egiptietį?“ (14 eil.). Ne, to Mozė tikrai nenorėjo, kaip ir nenorėjo akistatos su pačiu faraonu. Supratęs, kas jam gresia, Mozė leidžiasi bėgti, kolei randa prieglaudą Midjano krašte. Štai toks, ne itin šlovingas, epizodas Mozės biografijoje.

Vis dėlto, prieš skubėdami jį pasmerkti, gerai pamąstykime: Mozė bandė apginti silpnesnįjį, savo artimą nuo engėjo. Niekas jo nestūmė to daryti ir pats Mozė nesunkiai galėjo suvokti į ką veliasi. Toje situacijoje buvo galima tiesiog suignoruoti tai, kas vyko, apsimesti, jog nieko nepastebėjai ir taip išvengti asmeninių nemalonumų. Tačiau ar iš tiesų taip pasielgti būtų buvę kilniau? Pasaulyje viešpatauja tendencija smerkti ir bausti žmogų už tai, kas padaryta (dažnai net neįsigilinant į žmogaus intencijas) ir vertinti atlaidžiau tai, kas nebuvo situacijose, kurios reikalavo konkrečių veiksmų. Savo knygoje Rezultatų prognozės: nematomi, pergales sporte lemiantys veiksniai (angl. Scorecasting: the hidden influences behind how sports are played and games are won) autoriai T. J. Moskovicas bei L. J. Vertheimas puikiai iliustruoja šį polinkį :

„ ...tyrimai parodo, jog įvykdyti veiksmai, morališkai, yra vertinami griežčiau nei neįvykdyti, nors pastarųjų padariniai yra tokie patys ar blogesni. Pavyzdžiui, apklausos dalyvių buvo paprašyta įvertinti štai tokią situaciją: Džonas, teniso žaidėjas, kitą dieną turi žaisti lemiamas rungtynes prieš stiprų varžovą. Džonas žino, kad jo priešininkas yra alergiškas tam tikram maistui. Pirmuoju atveju Džonas jam rekomenduoja alergenų turintį maistą, kad tokiu būdu paveiktų savo nieko neįtariančio varžovo žaidimą. Antruoju atveju, Džono varžovas per klaidą užsisako maistą su alergenais, o Džonas, nors iš žinodamas, kad jo varžovas sunegaluos, nieko nesako. Anot daugumos apklaustųjų, Džono veiksmai rekomenduojant tokį maistą buvo nedoresni už Džono atsisakymą informuoti varžovą apie alergenus. Tačiau ar iš tiesų šie veiksmai taip jau skiriasi?...

Psichologai aptiko, jog neveiklumą žmonės vertina kaip mažiau peiktiną ir mažiau žalingą nei įvykdytus veiksmus, net jei padariniai yra tie patys ar blogesni. Tokios filosofijos laikosi ir gydytojai. Pirmasis principas, kurio mokomi medicinos studentai yra „Nedaryk žalos”, o ne „Daryk gera”. Mūsų teisinėje sistemoje išlieka panašus skirtumas... Paskandink ką nors ir turėsi rimtų nemalonumų. Abejingai stovėk ir stebėk, kaip kažkas, prieš nuskęsdamas, mosikuoja rankomis vandenyje, ir niekas tau negalės pateikti kaltinimų, jog to žmogaus neišgelbėjai – nebent dirbtum gelbėtojo darbą” (12-13 psl.).

Iš tiesų, abejingumas bene labiausiai paplitusi ir tinkamai neįvertinta žmonijos yda. Jam pateisinti dažnai net nereikia ypatingų pastangų. Tiesiog apsimesk, kad tą akimirką kažko nepamatei, kažko neišgirdai, kažkuo buvai užsiėmęs ir taip išvengsi galimų nepatogumų... Kaip strutis, kišk galvą į smėlį ir laikyk ją ten, kol situacija pasikeis. Bėda ta, jog, paskatinta tokio abejingumo, situacija dažnai keičiasi tik į bloga, kartais su tragiškomis pasekmėmis. 1964 m. garsiame Amerikos dienraštyje „New York Times“ pasirodė straipsnis, turėjęs sukrėsti ne vieną skaitytoją. Naktį Niujorko mieste buvo nužudyta jauna moteris. Tačiau labiausiai visus šokiravo tai, kaip viskas įvyko. Dvidešimt aštuonerių metų Niujorko gyventoja Catherine Genovese naktį, po vėlyvo darbo, grįžo namo. Palikusi automobilį kiek atokiau stovėjimo aikštelėje, ji ketino eiti į namus, kai prie jos pribėgo netoli aikštelės stovėjęs vyras ir smogė jai peiliu. Moteris ėmė šauktis pagalbos. Netrukus viršuje kažkas, atidaręs langą, sušuko: „Paleisk ją!“ Pakėlęs galvą, užpuolikas nuskubėjo prie automobilio. Moteris sunkiai atsistojo ir ėmė eiti savo namų link, kai prie jos vėl priartėjęs užpuolikas dar kartą dūrė jai peiliu. „Aš mirštu!“ - pasigirdo moters riksmas. Daugelyje butų užsidegė šviesos, kažkas vėl atsidarė langus. Vyras šoko į automobilį ir nuvažiavo. Moteris šiaip ne taip įslinko į laiptinę, tačiau netrukus užpuolikas grįžo ir dar vienu dūriu pribaigė savo auką. Pagaliau, prabėgus pusvalandžiui po pirmojo pasikėsinimo, kažkas nusprendė iškviesti policiją, kuri nedelsiant atvyko, tačiau buvo jau per vėlu. Kaip paaiškėjo vėliau, šį incidentą matė net 38 žmonės, tačiau nei vienas nesuskubo apie jį pranešti policijai. Paklausti kodėl, kaimynai pažėrė aibę pasiteisinimų. Vieni tiesiog nusprendė nesivelti, iš baimės arba manydami, kad tai tik konfliktas tarp įsimylėjėlių, kitus atkalbėjo šeimos nariai, dar kiti jautėsi labai pavargę... Apmaudžiausia šioje istorijoje yra tai, jog moteris liktų gyva, jei bent vienas kaimynų būtų suskubęs paskambinti policijai anksčiau.

Mozės, kokios bebūtų jo nuodėmės, tikrai negalima apkaltinti bailumu ar abejingumu skriaudžiamiesiems. Tai patvirtina ir vėlyvesni įvykiai, kai pabėgęs nuo faraono, Mozė (vienas!) apgynė Midjano kunigo dukteris nuo jas skriaudusių piemenų (Išėjimo 2,16-20). Dažnai priimta manyti, jog nuodėmė slypi mūsų neteisinguose poelgiuose, t.y., mes nusidedame  nesilaikydami konkrečių moralinių priesakų, juos laužydami. Tokia nuomonė iš tiesų turi pagrindo. Pavyzdžiui, mažai kas šiandien abejotų, jog Dievo duotų įsakymų (Išėjimo 20; Pakartoto Įstatymo 5) laužymas yra nuodėmė. Tačiau toks nuodėmės supratimas yra tik dalinis. Jokūbas mums primena ir apie kitą pusę: Kas moka daryti gera ir nedaro, tas nusideda (Jokūbo 4,17).  Pasirodo lygiai taip pat galime nusidėti ir nedarydami nieko! Čia vertėtų prisiminti Jėzaus palyginimą apie avis ir ožius (Mato 25,31-46). Juk ten vienintelis skirtumas tarp Dievo priimtųjų ir pasmerktųjų yra tai, ką vieni darė ir ko kiti nedarė. Paradoksalu, tačiau būtent nieko nedariusieji sulaukia pasmerkimo žodžių. Šių žmonių nerūpestingumas ir abejingumas kitiems virto jiems nuosprendžiu. Jie tiesiog nepadarė to, ką turėjo padaryti (ne veltui greta šio palyginimo užrašytas ir kitas, mums gerai žinomas, palyginimas apie talentus. Ten taip pat šeimininkas pasmerkia būtent tą tarną, kuris su jam patikėtu talentu nedarė nieko, tik saugiai užkasė jį žemėje – Mato 25,14-30). Mintis, jog Teismo dieną gali tekti gailėtis ne tik dėl to, ką padarėme, bet ir dėl to, ko nepadarėme, išblaivina. Juk dažnai blogis įsišaknija ne todėl, kad patys darome blogus darbus, bet todėl, kad nesistengiame užkirsti jam kelio. Mozės pavyzdys, net ir su visais akį rėžiančiais trūkumais, neleidžia mums to užmiršti.

 

Romualdas Babarskas