• Increase font size
  • Default font size
  • Decrease font size
Pradžia

Anabaptizmo tradicija

El. paštas Spausdinti PDF
Vartotojo vertinimas: / 0
BlogiausiasGeriausias 
Straipsnis
Anabaptizmo tradicija
2. puslapis
Visi puslapiai

TaufePliusai ir minusai. Stipriųjų pusių ir dovanų panaudojimas. Silpnųjų pusių atmetimas, pasimokymas iš praeities klaidų.

Šv. Rašte Dievas vis ragina savo tautą: „Jei norite pasiekti Pažadėtąją žemę, nepamirškite eiti keliu, kuriuo Dievas jus vedė lig šiol“ (žr. Įst 8, 1-2). Palyginimas apie talentus (Mt 25) ragina mus, anabaptistų bendruomenes, kelti tokius klausimus: Kurie istoriniai įsitikinimai mūsų dienas pasiekė kaip brangus lobis? Kuriuos derėtų atmesti ir pakeisti kitais? Ar gali būti, kad tam tikri svarbūs bibliniai dėsniai pasaulyje išlieka neatskleisti vien todėl, kad mes jų nebranginame, nepuoselėjame arba tiesiog nemokame vertinti tų dovanų? Gal anabaptizmo tradicija, nepaisant kai kurių minusų, slepia savy daug perliukų, kurių nevalia užkasti, bet priešingai – juos derėtų iškelti ir leisti apyvarton?

Glausta istorijos apžvalga

Pačioje judėjimo pradžioje anabaptistai vieniems amžininkams atrodė kaip religingi bepročiai, oficialiajai bažnyčiai – kaip pavojingi eretikai, o valdžiai – kaip nuolat bepripriešinantys maištininkai. Ne vieną amžių šie tikintieji kentė persekiojimus ir diskriminaciją, buvo įkaltinami ir kankinami, iš jų būdavo atimama paveldėjimo teisė, jie būdavo apiplėšiami, verčiami bėgti ar net baudžiami myriop. Tačiau – nors ir nedaug – atsirado ir jiems prijaučiančių. Kai kurie juos laikė nuoširdžiais krikščionimis, besistengiančiais gyventi taip, kaip jiems liepia tikėjimas.

Kas buvo tie anabaptistai, kurie atsisakydavo lankyti valstybinės bažnyčios pamaldas, duoti priesaikas ir stoti karo tarnybon? Anabaptizmo šaknys siekia Reformacijos laikus, XVI amžių. Anabaptistai pritarė daugumai Reformuotos bažnyčios įsitikinimų – tarp kitų ir Šv. Rašto autoriteto bei Dievo malonės svarbos iškėlimui į pirmą vietą. Priešingai valstybinei bažnyčiai, anabaptistų bendruomenių veikla buvo grįsta laisvanorišku bendravimu ir ryšiais, kurie nepriklausė nuo valstybės. 1525 m. Ciuriche pradėti krikštytis suaugusieji. Maždaug tuo pat metu panašūs judėjimai užgimė ir Olandijoje, Moravijoje bei kituose Europos kraštuose.

Dėl nuolatinės kritikos, kuri be paliovos liejosi iš nešventos (kitaip nepavadinsi) bažnyčios ir valstybės sąjungos, anabaptistai veikiai užsitraukė galingųjų pyktį. Nepaisant iškart po to sekusio persekiojimo, grupė tikinčiųjų, dažniausiai vadintų menonitais (pavadinimas kilęs nuo olandų anabaptistų lyderio Meno Simonso vardo), sparčiai augo ir plėtojo veiklą visoje Europoje. Gaila, tačiau sistemingos represijos kai kurias anabaptistų grupeles privertė izoliuotis – taip nutiko šios pakraipos tikintiesiems Šveicarijoje, pietinėje Vokietijos dalyje ir Prancūzijoje. Tokie priešiški veiksmai lėmė šių tikinčiųjų atsiskyrimą nuo visuomenės, o vidiniai konfliktai paskatino susiskaldymą, po kurio atsirado kelios naujos grupės, pavyzdžiui, amišai (1693 m.). Nors kai kuriuose regionuose, pavyzdžiui, Olandijoje bei keliuose dideliuose Vokietijos šiaurinės dalies miestuose, anabaptistai džiaugėsi laisve puoselėti savo tikėjimą. Šiuose regionuose bendruomenės nepasižymėjo separatistinėmis nuostatomis, o veikiau siekė integruotis ir bendradarbiauti su visuomene.

Apie 1700 m. suintensyvėję persekiojimai keliuose Europos regionuose  beveik visai išnaikino anabaptistų bendruomenes. Tačiau prasidėjus Apšvietos amžiui ir Prancūzijos revoliucijai, šis išorinis  spaudimas atlėgo. Pietizmo ir Prabudimo judėjimo įtaka XVIII-XIX a. vėl paskatino vietinių bendruomenių augimą. Tai vienur, tai kitur pasimatė naujos gyvybės ženklai. Pakilo ir kitos grupės, kurios labai artimai siejo save su senąja anabaptistų tradicija: baptistai (1610 m.), Apaštališkoji krikščionių bažnyčia (1830 m.) ir kt.

XVII a. – daugiausiai dėl pabėgimo iš persekiojimo teritorijų, migracijos ir misijų – anabaptistų tikėjimo apraiškų pastebėta jau ir už Europos ribų – pirmiau Šiaurės Amerikoje, vėliau Afrikoje, Azijoje ir Lotynų Amerikoje. XX a. anabaptistų vizijos gaivinti ėmėsi Šiaurės Amerikos menonitai – ir tai viso pasaulio anabaptistus paskatino iš naujo giliai apmąstyti savo tikėjimo šaknis. Šiandien tiek senosios istorinės, tiek naujosios bažnyčios kelia svarbų klausimą: Kokią išraišką visiems bendri iš senosios anabaptistų tradicijos kylantys teologiniai impulsai atras plačiame šiandienos kultūrinių skirtumų spektre?

Pamatinės teologinės tiesos

Anabaptistų judėjimas nuo seno garsėja įvairialypiškumu ir margumu. Laikui bėgant, išryškėjo keli pamatiniai akcentai, iš kurių susiformavo anabaptistų tradicijos branduolys. Pagrindinis Pasaulinės menonitų konferencijos narių uždavinys  šiandien – „visa ištirti ir, kas gera, palaikyti“ (1 Tes 5, 21). Žemiau išvardyti punktai laikomi pamatinėmis anabaptistų tradicijos tiesomis.

1.      Šv. Rašto autoritetas. Biblijos skaitymas – reikšminga krikščionio tikėjimo ir gyvenimo veikla. Bibliją derėtų skaityti nusiteikus viltingai, tikintis ir laukiant realių pokyčių. Tikintysis turėtų išlikti atviras jos pamokymams. Bibliją patartina nagrinėti bendruomenėje (išskirtinis anabaptistų bruožas). Bendruomeninėse Biblijos studijose ypatingas dėmesys skiriamas Jėzaus Kristaus asmeniui, kurį anabaptistai nuo seno laiko ryškiausiu Dievo apreiškimu. Anabaptizmo tradicijoje labai akcentuojama tai, kad tikintysis turi stengtis praktikoje pritaikyti tai, ko išmoko skaitydamas Bibliją. Tai laikoma esminiu mokinystės elementu. Giliu anabaptistų įsitikinimu, Šv. Dvasios vedimas būtinas ne tik aiškinant Šv. Raštą, bet ir pritaikant jį kasdieniame gyvenime.

2.      Laisvas, nepriverstinis tikėjimas ir savanoriška bažnyčios narystė. Savanoriškas suaugusiųjų krikštas pradėtas praktikuoti, atmetus privalomąjį kūdikių krikštą. Tikėjimo ir sąžinės laisvė reiškia bet kokios prievartos formų atmetimą tikėjimo ir bažnyčios narystės klausimais.

3.      Autentiško, asmeninio tikėjimo puoselėjimas. Išganymas gaunamas ne per bažnyčios tarpininkavimą, ne per sakramentus, ir net ne per paprastą patvirtinimą apie „nuteisinimą malone“, ne per įsitikinimą, pagrįstą Šv. Rašto raide. Veikiau išganymas gaunamas per asmeninį susitikimą su Dievu, kurio dėka keičiasi širdis, o vėliau ir visas žmogaus gyvenimas, nes Dievo Dvasios veikimu įmanoma visa. Pačiame centre išlieka šaukimas į atsivertimą, tikėjimą ir kristocentrišką mokinystę.



 

Naujausi leidiniai

biblija-kalbina-tave.jpg Rekomenduojame naujas knygas:

"Biblijos konkordancija"

"Pažinti Dievą"

Apie laisvę...

...Buvę nuodėmės vergais, jūs iš širdies paklusote tam mokslo pavyzdžiui, kuriam buvote pavesti, ir, išvaduoti iš nuodėmės, tapote teisumo vergais. (ap. Paulius)

Design by Eduard Goss Laisvųjų krikščionių bažnyčia