Simon Schwarz: "Kefyras vietoje pieno arba gyvenimo Lietuvoje ypatumai"

Pirmadienis, 11 Birželis 2012 20:47 Lkb.lt Žmonės - Žmonės
Spausdinti

Simon Schwarz: Pastaruoju metu gana nemažai kalbama apie savanorystę ne tik Europoje, bet ir čia, Lietuvoje. Įdomumo dėlei peržvelgiau paskutiniuosius savanorių duomenų bazės buk-savanoriu.lt pasiūlymus – visai neblogai, tik norėk! Na, o šįkart siūlome pašnekesį su savanoriu iš Vokietijos, kuris nuo rudens darbuojasi Lietuvoje, Kauno Laisvųjų krikščionių bažnyčioje. Apie žavėjimąsi Lietuva, išankstinius nusistatymus ir Dievo iššūkius išvedant į „nesaugią zoną“ dalinasi Simon Schwarz. 

Akvilė Širvaitytė: Papasakok daugiau apie savo gimtąjį kraštą, šeimą, gyvenimą prieš atvykstant į Lietuvą.

Simon Schwarz: Gyvenu šiaurės Bavarijoje, netoli Niurnbergo. Sakoma, kad vietiniai žmonės šiame Vokietijos regione gana uždari: nebendrauja su užsieniečiais, nežarsto kitiems komplimentų, nemėgsta palikti savo krašto. Mano šeima užsiima sodininkyste – iš viso jau keturios kartos. Prieš atvykdamas į Lietuvą mokiausi, taip pat dirbau knygyne ir sūrio parduotuvėje šalia mokyklos. Laisvalaikiu dažniausiai susitikdavau su draugais, eidavau į koncertus.

Akvilė Širvaitytė: Kaip ir kada atradai Lietuvą? Kas tave sužavėjo?

Simon Schwarz: Pirmą kartą į Lietuvą atvykau 2007 metais per mainų programą. Jau daugiau nei penkiolika metų mano mokykla bendradarbiauja su mokykla Gargžduose. Lietuva buvo pirmoji mano aplankyta užsienio šalis, kurioje nekalbama vokiškai. Patiko tai, kad ji maža ir skiriasi nuo Vokietijos. Pamėgau ją taip, kad atvykau dar kartą po dvejų metų, tada po metų vėl – ir taip kasmet...

Akvilė Širvaitytė: Kodėl nusprendei atvykti ilgesniam laikui – vieneriems metams?

Simon Schwarz: Baigęs mokyklą privalėjau arba šešis mėnesius atlikti karinę tarnybą, arba vienerius metus dirbti socialiniame centre. Pasirinkau antrąjį variantą. Kadangi mėgstu keliauti ir pažinti naujas šalis, nusprendžiau tai atlikti svetur. O kur daugiau galėjau vykti, jei ne į Lietuvą? Juk jau pažinojau žmones... Be to, nuo vaikystės žavėjausi šiaurės rytų šalimis ir keletą iš jų buvau aplankęs, tačiau nei vienoje iš jų neteko pabūti ilgiau nei dvi savaites. Taigi aplinkiniai nenustebo išgirdę, kad ruošiuosi į Lietuvą.

Akvilė Širvaitytė: Kodėl vykai būtent per misionierišką organizaciją? Kaip vyko pasiruošimas?

Simon Schwarz: Iš pradžių buvau tikras, kad vyksiu per specialią vyriausybinę programą, skirtą jaunimui, norinčiam po mokslų išvykti į užsienį. Nenorėjau vykti per misionierišką organizaciją – tiesiog nieko nežinojau apie tokio pobūdžio veiklą, o ir apskritai buvau gana skeptiškas. Kodėl turėčiau važiuoti būtent per misionierišką organizaciją, jeigu nuvykęs ir taip ketinu dalyvauti vietinės bažnyčios veikloje? Tačiau viskas pasikeitė – atsakymą gavau tik iš vienos organizacijos, Kontaktmission (Kontaktmission – nedenominacinė evangelinė organizacija, 1979 m. įkurta Vokietijoje. Lietuvoje savo veiklą pradėjo 1995 m. – aut. pastaba), kuri susijusi būtent su misijomis. Troškimas vykti į Lietuvą buvo stipresnis nei mano išankstiniai nusistatymai, ir netrukus savanorystė buvo patvirtinta. Vyriausybės programą vykdantys darbuotojai ir misionieriškos organizacijos atstovai dirbo išvien. Prieš atvykdamas tris savaites lankiau specialius pasiruošimo seminarus. Trečdalį išlaidų, reikalingų savanorystei, finansuoja Vokietijos vyriausybė, o likusią sumą – privatūs asmenys: tėvai, draugai, artimieji. Dabar matau, kad tokia trumpalaikė tarnystė išties buvo Dievo vedimas.

Akvilė Širvaitytė: Su kokiais sunkumais susidūrei atvykęs ir gyvendamas Lietuvoje?

Simon Schwarz: Iš pradžių labai jaudinausi, bijojau prisiimti atsakomybę. Taip jaučiausi ne tik dėl to, kad nežinojau, kaip viskas vyksta Lietuvoje ir nesinorėjo išeiti iš savo „saugios zonos“, bet taip pat ir dėl to, kad nemokėjau lietuviškai. Kalba man vis dar didžiausias barjeras – juk ji yra raktas į kultūrą... Pirmas mėnuo buvo ypač sunkus – nebuvo kitos išeities, kaip tik sukiotis aplink kalbančius angliškai. Dabar jau galiu šiek tiek susikalbėti lietuviškai, daugiau ar mažiau suprantu, apie ką kalba aplinkiniai.

Kita problema, su kuria susidūriau, tai viešasis transportas. Labai bijojau važiuoti troleibusu ar mikroautobusu į Kauną iš priemiesčio, kuriame gyvenau. Mintis, kad turėsiu įlipti į troleibusą, kuriame niekas nekalba angliškai ir kur neišvengiamai teks kalbėtis su vairuotoju, man kėlė didžiulę baimę. Apsipirkti taip pat buvo siaubinga – kartą 15 minučių ieškojau pipirų, o vietoje pieno dukart nusipirkau kefyro... Tačiau pamažu Dievas davė vis daugiau drąsos. Manau, atvykau į Lietuvą tam, kad apskritai daugiau rizikuočiau savo gyvenime. 

Akvilė Širvaitytė: Tiesą sakant, net ir man, lietuvei, kartais nelengva ką nors surasti parduotuvių lentynų labirintuose... O kokius skirtumus ar panašumus matai tarp vokiškos ir lietuviškos kultūrų?

Simon Schwarz: Iš pirmo žvilgsnio Lietuvos kultūra nuo vokiečių mažai kuo skiriasi. Vis dėlto pagyvenus ilgiau imu suprasti, kad skirtumų tarp šių dviejų kultūrų yra. Pavyzdžiui, lietuviai kur kas šilčiau priima svečius nei vokiečiai – tai galima spręsti iš to, kiek maisto tau įdeda, kokią nakvynę suteikia. Tai pat pastebėjau, kad lietuvių charakteris – šiek tiek ekstremalesnis. Na, tai sudėtinga paaiškinti ar iliustruoti pavyzdžiais... Tiesiog, jeigu lietuvis turi kokią nors idėją, tai jis visas ja ir dega, negali būti „drungnas“. O labiausiai mėgstu tai, kad jūs nesilaikote perdėtos tvarkos kaip vokiečiai.

Akvilė Širvaitytė: Kaip atrodo įprasta tavo diena?

Simon Schwarz: Dieną pradedu maždaug 7.30 val. Pusryčiauju, skiriu laiko maldai, Švento Rašto skaitymui. Vienas iš blogiausių sprendimų, kuriuos galiu padaryti per dieną, tai pradėti ją be Dievo. Jeigu yra darbų misionieriaus namuose arba bažnyčioje, tai juos ir atlieku. Po pietų paprastai tvarkau bažnyčią, vežioju žmones, padedu pamaldose, mokausi lietuvių kalbos ar pan. Vakarais dažniausiai susitinku su vokiškai kalbančių draugų grupele, lankau LKSB susitikimus (LKSB – Lietuvos krikščionių studentų bendrija, įkurta 1994 m. Bendrijos tikslas – Evangelijos skleidimas ir krikščioniškų vertybių propagavimas aukštosiose mokyklose – aut. pastaba). 

Akvilė Širvaitytė: Papasakok apie savo laisvalaikį.

Simon Schwarz: Kartą ar du kartus per savaitę žiūriu satyrinio pobūdžio laidas apie Vokietijos politiką – norisi neatsilikti nuo to, kas vyksta namuose. O turbūt pats didžiausias pomėgis – muzika: skaitau naujų kompaktinių diskų apžvalgas, ieškau  ir klausausi naujos muzikos. Čia, Lietuvoje, daugiau laiko praleidžiu mokydamasis groti pianinu ir vis dažniau „okupuoju“ jį bažnyčioje. Per muziką susipažįstu su naujais žmonėmis tiek bažnyčioje, tiek apskritai Kaune. Kitą laisvą laiką skiriu kelionėms po Lietuvą.  

Akvilė Širvaitytė: Žinau, kad domiesi ne tik muzika, bet ir apskritai menu. Kaip šiuolaikinis menas gali padėti dalintis Evangelija?

Simon Schwarz: Manau, tai labai paprasta. Menininko dėmesys turėtų būti sutelktas į Dievą. Jei menininkas pripažįsta, kad jo talentas yra duotas Dievo, tai ir visi kūriniai teikia šlovę Dievui. Tačiau netiesa, kad privalai rašyti, piešti, dainuoti ar kita forma kurti, pasitelkdamas vien biblinę tematiką, minėdamas Dievą... Ne, savo kūrybingumu tu paprasčiausiai liudiji, kad jo šaltinis yra Dievas. Nebūtina kurti specialių, išskirtinai krikščioniškų parodų, koncertų, vakarų – tiesiog būti kultūros dalimi, vidinį žvilgsnį sutelkus ne į ją, o į Dievą. Nereikia atskirti savęs nuo kitų menininkų, bet taipogi svarbu netapti tokiais, kaip kiti – tavo siekiamybė yra Kristus.

Akvilė Širvaitytė: Tavo savanorystė netrukus baigsis: ko per ją išmokai? Ką ketini veikti toliau?

Simon Schwarz: Daug išmokau – apie save, savo kultūrinį pamatą... Išmokau būti savarankiškesniu ir atsakingesniu. Be to supratau, kad turiu atkreipti daugiau dėmesio į tai, kaip planuoju laiką, kokie mano prioritetai. Lietuvoje patyriau tikrą svetingumą ir supratau, kad vokiška tvarka - („deutsche Ordnung“ – tipiška frazė, taikoma apibūdinant vokiečių charakterį – aut. pastaba) dar ne viskas, yra kur kas svarbesnių dalykų, o ypač – patys žmonės. Iki rugpjūčio ir toliau dirbsiu bažnyčioje, o pasibaigus savanorystei ketinu likti čia studijuoti. Kartą atkeliavęs ir ilgiau pabuvęs Lietuvoje, jau nebegaliu išvykti.

Pašnekovas kalbino ir vertė Akvilė Širvaitytė

 

 

 

Atnaujinta ( Antradienis, 20 Lapkritis 2012 14:48 )