Drąsos įkvepianti Dievo baimė

Ketvirtadienis, 24 Spalis 2013 08:22 Lkb.lt Kad širdis džiaugtųsi ...
Spausdinti
Vartotojo vertinimas: / 0
BlogiausiasGeriausias 

PalangaNe paslaptis, jog gyvi, įdomių pavyzdžių kupini atpasakojimai dažnai mus įkvepia kur kas labiau nei išsamūs, nors ir racionalūs, argumentai. Prisimenant savo tikėjimo kelio pradžią, mane, ką tik peržengusį paauglystės slenkstį, iš karto sužavėjo heroiškos tikinčiųjų istorijos. Dažniausiai jas pasakodavo tie, kurie patys sovietmečio laikotarpiu patyrė persekiojimus ir represijas. Daugelis jų papasakotų istorijų – įstabus liudijimas apie Dievo artumą ir palaikymą net ir sunkiausiomis gyvenimo aplinkybės, kai tikėjimą buvo bandoma užgniaužti visais įmanomais būdais: gąsdinimais, kankinimais, įkalinimu ar mirties bausme. Iš atpasakojimų sužinojau, jog kartais Bažnyčios ganytojai daugiau laiko praleisdavo įkalinimo įstaigose bei lageriuose nei krikščionių bendruomenėse.

Tačiau net ir tuomet jų tikėjimas Dievu išlikdavo toks pat tvirtas ir nepajudinamas. Ne, šie žmonės nebuvo supermenai, nejaučiantys fizinio ar emocinio skausmo. Netektys, nusivylimas ir kita skausminga patirtis jiems buvo pažįstami nei kam nors kitam. Tačiau jų pasitikėjimas Tuo, kurį jie įtikėjo (2 Tim 1,12), padėjo jiems išstovėti.  

Mūsų perskaityta istorija (Išėjimo 1,15-21) – taip pat atpasakojimas apie žmones, kurie, nepaisant rimtos grėsmės, liko ištikimi Dievui. Tai - keletas hebrajų moterų, metusių  iššūkį galingiausiam tos šalies žmogui – faraonui. Faraono žodžiai: „Kada tik būsite pribuvėjomis hebrajų moterims, žiūrėkite į gimdymo krėslą; jei gimsta berniukas, užmuškite jį, bet jei mergaitė, telieka gyva“ (16 eil.) nebuvo prašymas ar rekomendacija. Tai buvo įsakymas. Nepaklusti jam reiškė užsitraukti valdovo rūstybę. Šios rūstybės rimtumu neleidžia abejoti ir paties Mozės pavyzdys, kuomet jis, nors ir faraono dukteris užaugintas, turėjo bėgti nuo Egipto valdovo, nes užmušė egiptietį (Išėjimo 2,11-15). Kitaip tariant, nepagelbėjo net ir artimi ryšiai su faraono namais.

Tad ir šiuo atveju, nepaklusdamos Egipto valdovo įsakymui, pribuvėjos smarkiai rizikavo. O juk galiausiai, neištvėrusios faraono spaudimo, galėjo rasti ir kokį pasiteisinimą, kaip antai: „Ką mums daryti? Pats faraonas yra taip įsakęs ir mes negalime jam nepaklusti. Tai reikšų mūsų pačių pražūtį. Mes viso labo bejėgiai šrateliai galingo faraono mašinoje“. Vyresnės kartos žmonės vis dar puikiai prisimena tuo gūdžius sovietmečio, ypač stalinizmo laikus, kuomet žmonės, siekdami išvengti rimtų kaltinimų antivalstybine veikla, imdavosi skųsti tuos, su kuriais dar vakar buvo labai artimi. Taip gelbėdami save, savo šeimas, jie bandydavo įrodyti savo lojalumą tuometinei santvarkai, juk nepaklusnumas jai dažniausiai būdavo traktuojamas kaip išdavystė.

Tačiau čia įvyko, kažkas netikėto – keletas svetimšalių moterų iš vergų tautos (prisiminkime, jog tuo metu izraelitai Egipte jau vergavo) atsisako paklusti galingajam šalies valdovui. Koks įžūlumas (vertinant egiptiečių akimis) ir kokia narsa (vertinant izraelitų ir Dievo akimis)! Kas paskatino šias moteris taip pasielgti? Išėjimo 1,17 pateikia paprastą tokio elgesio paaiškinimą: „Pribuvėjos bijojo Dievo“. Kitais žodžiais tariant, jos suvokė, jog, nepaisant visos jo tikros ar menamos galybės, faraonas – tik žmogus, pavaldus Tam, kuris sukūrė visą gyvybę, pavaldus Dievui.

O Dievo įsakymas nežudyti galioja visiems, nepriklausomai nuo jų tautybės, lyties ar socialinės padėties (Pradžios 9,5-6). Šis įsakymas skambėjo pribuvėjų sąžinėje ir skambėjo kur kas garsiau nei bet kokie faraono grasinimai. Dievas, visų valdovų Valdovas ir viešpačių Viešpats, joms buvo realesnis už faraoną, Jo žodis svaresnis už paties Egipto valdytojo žodžius. Tokia yra Dievo baimė, kurią esame skatinami puoselėti savo gyvenime (Psalmių 34,10).

Suprantama, žodžiai „bijoti Dievo“ šiandien nėra populiarūs. Daugeliui jie asocijuojasi su žila senove, kai Dievo baimė buvo naudojama tarsi įrankis nepaklusniesiems įbauginti. Tačiau, nepaisant laikų kaitos, Dievas nepasikeitė. Jis vis dar –  visatos Kūrėjas ir jos Valdovas, o mes Jo kūriniai, kuriuos Jis myli ir globoja. Dievo baimė (kuri dažnai verčiama kaip „pagarbi baimė“) yra deramas šio fakto pripažinimas. Ji kyla iš supratimo, kad, nepaisant visų gyvenimo grėsmių, paskutinis žodis priklauso Dievui. Apie tai Jėzus primena ir Savo mokiniams, siųsdamas juos su Karalystės žinia į priešišką aplinką: „Nebijokite tų, kurie žudo kūną, bet negali užmušti sielos. Verčiau bijokite to, kuris gali pražudyti ir sielą, ir kūną pragare“ (Mt 10,28). Kaip matome, vėliau, po Kristaus prisikėlimo, šie žodžiai tapo ypatingai svarbūs Jo pasekėjams. Kai Izraelio tautos didžiūnai bandė prigrasinti apaštalams, jog šie liautųsi viešai skelbę Kristaus prisikėlimą, pastarųjų atsakymas buvo: „Spręskite patys, ar teisu Dievo akivaizdoje jūsų klausyti labiau negu Dievo! “ (Apd 4,19). Jų pasirinkimas buvo motyvuotas to paties Dievo didybės suvokimo kaip ir pribuvėjų mūsų nagrinėjamame istorijoje.

Dievas, savo ruožtu, neliko pribuvėjoms skolingas. Jis jas laimino, duodamas joms gausias šeimas (20-21 eil.). Taip pildėsi Dievo planas: Jo „tauta augo ir tapo labai stipri“ (20 eil.), lygiai taip pat kaip ir ankstyvoji Bažnyčia, nepaisant visų pastangų ją sustabdyti, augo (Apd 6,7). Niekas nepajėgus sustabdyti to, ką yra sumanęs Dievas: nei grasinimai susidoroti, nei bausmės, nei kitos sankcijos. Ir kas nuostabiausia, kad šiuos planus jis vykdo ne per užgimusius, daug žadančius „super talentus“, bet per tokius paprastus, mažai kam pastebimus žmones kaip pribuvėjos, kurių gyvenime ir širdyse glūdi kilnių ir bebaimių poelgių jėga – Dievo baimė.

Viešpats ragina mus, Savo vaikus, uoliai prašyti Jo gerų dalykų (Mt 7,7-11). Galbūt Dievo baimė yra vienas iš jų... Jos galėtume prašyti kasdien, jos niekada nebus per daug... Prisimindami Viešpaties kvietimą (Ps 34,12), mes galėtume į jį atsiliepti: „Taip, Dieve, mokyk ir mane pagarbios VIEŠPATIES baimės“.

Romualdas Babarskas