Sveiki gyvi, brangūs draugai! Nuo praėjusios humanitarinės kelionės į Ukrainą jau praėjo šiek tiek laiko. Čia aš, LKB bendrijos paramos Ukrainai koordinatorius Sigitas Rušinskas, pasidalinsiu įspūdžiais.
Kaip ir visada, iš Vilniaus išvykome anksti ryte. Aš, pastorius Artūras bei du ukrainiečiai – Denisas ir Jura, važiavome dviem mikroautobusais, prikimštais žieminių drabužių ir batų, t. p. keletas generatorių, dujinių viryklėlių, primusų ir t. t. Pietų Lenkijoje, kurortinio kalnų miestelio apylinkėse užsukome pas vieną tikinčią šeimą, kuri papildė mūsų krovinį keliomis dėžėmis krikščioniškų knygų ukrainiečių kalba ir kitais daiktais. Nakvojome Slovakijoje, netoli Ukrainos sienos. Kita diena prasidėjo sienos kirtimo procedūromis. Nors jau septinta mūsų organizuota kelionė, bet kertant sieną vis išlenda kas nors naujo. Taip ir šįkart nutiko, bet visi nesklandumai buvo išspręsti ir pajudėjom toliau. Susitikome su draugais prie sandėlio vienam kaime ir iškrovėme atvežtus daiktus. Tada skaniai papietavome ir maloniai pabendravome. Vienas didžiausių skirtumų, lyginant su kitais mūsų atvažiavimais, buvo tas, kad didžioji dalis mūsų draugų zaporožiečių, kurių gimtoji kalba šiaip yra rusų, šį kartą tarpusavyje kalbėjosi ukrainietiškai. Karts nuo karto bendrame pokalbyje vieni kitiems primindavo, kad kalbėtų rusiškai, nes čia yra lietuvių, kurie ne viską ukrainietiškai supranta. Viena tokio pasikeitimo priežasčių – noras parodyti (ta prasme, ne mums :)), kad rusai ir ukrainiečiai nėra ta pati tauta. Sesuo Olha užsiminė, kad atvažiavus į karo nepaliestą Užkarpatės sritį (nuo karo pradžios čia yra sprogusi tik 1 raketa), jai prireikė savaitės nustoti krūpčioti nuo kiekvieno garsesnio trinktelėjimo. Sujaudino brolio Ostapo iš Enerhodaro, garsiosios atominės elektrinės darbuotojų miesto, liudijimas. Gatvėje prisikabinę okupantų kariai Ostapą žiauriai sumušė – lūžo šonkauliai, pradurtas plautis – ir tiesog paliko merdėti. Atsigavo po daugybės valandų ir vargais negalais paršliaužė namo. Okupuoto miesto ligoninėje negalėjo gauti reikiamo gydymo, tad jis nusprendė žūtbūt prasiveržti į Zaporožę. Tarėsi su mikriuko vairuotoju, kad nuvežtų. Tas šiaip ne taip sutiko, su sąlyga, kad iškilus realiam pavojui, Ostapas turės išlipti ir toliau keliauti vienas. Ačiū Dievui, jis pasiekė Zaporožę. Ligoninėje jam buvo suteikta visa reikiama pagalba, atlikta operacija ir dabar grėsmės gyvybei nėra. Vėliau jis atvyko į Užkarpatę ir apsigyveno mūsų draugų broliškųjų menonitų išnuomotame dideliame name, naudojamame pabėgėliams apgyvendinti, kurio virtuvėje ištikimai tarnauja savo dovana – Ostapas puikiai gamina! Tuo mes patys per ateinančias porą dienų nekart įsitikinome.
Vėliau sužinojome, kad mūsų draugai pabėgėliams į Mukačevę ruošiasi vežti maisto produktus, tai ir mes su Artūru prisijungėme. Aplankėme daugiavaikę baptistų šeimą (16 tikrų vaikų, ta prasme, neįvaikintų!) iš Nikolajevo. Jų istorija tokia – buvo girdėję, kad rusų kariuomenė ruošiasi kažkokius nacius naikinti. Pagalvojo, mes ne naciai, mūsų nelies. Pirmas dvi savaites girdėjo sprogimus, bet kai prasidėjo visko iš eilės bombardavimas ir visa šeima susigrūdusi pratūnojo ir prasimeldė garažo duobėje, o viskam aprimus pamatė susprogdintą kaimynų namą ir pačių kaimynų nelaimėlių kūnų dalis, nusprendė iš karto išvažiuoti… Dabar gyvena Mukačevėje, šiaip taip laikosi ir dėkoja visiems padedantiems.
Ankstesnėse mūsų kelionėse išvažiuodavome iš Ukrainos dar tą pačią dieną. Šį kartą pasilikome porai dienų. Turėjome daaaug bendravimo su senais ir naujais draugais. Pirmą kartą pajutome, kad esame Karpatuose, t. y. kalnuose – bičiuliai nusivežė prie 14 m aukščio krioklio, slidininkų keltuvu pakilome į maždaug 1160 m aukštį virš jūros lygio pasigrožėti kalnų vaizdais, apsilankėme įspūdingoje Palanoko pilyje su lietuviškais akcentais, o taip pat pirmą kartą išgirdome oro pavojaus sireną (Užgorodo mieste). Prieš kelionę atgal buvome skaniai pamaitinti, ukrainietiškomis lauktuvėmis apdalinti ir išvykome atgal (jau tiesiai į Lietuvą, be nakvynės).
Noriu padėkoti visiems visiems, kurie prisidėjo, kurie aukojo ir negailėjo laiko, daiktų, pinigų, jėgų ir morališkai palaikė. Ačiū jums visiems! Artėja šventės, noriu jums palinkėti viso ko geriausio šiame gyvenime, bet visų pirma Ramybės ir Džiaugsmo!
Dear all,
Our 7th humanitarian relief trip to Ukraine occurred on 1-5 November. We – me (S. Rušinskas), pastor Artūras Rulinskas and two Ukrainian drivers, Denis and Jura, – left Vilnius early in the morning. We drove two vans loaded with warm winter clothes and boots, generators, portable gas stoves, and other practical items needed at this time of the year. We made a little detour to the southern part of Poland – to a little mountain resort to visit a family of believers who wanted to give some charity to be delivered.
After a long travel, we spent a night in Slovakia, not far away from the border with Ukraine. The next day began with all sorts of procedures to cross the border: even though it was our regular trip, there seem to be new things coming up every time we go. But all the issues were solved and we safely arrived at the warehouse where we unloaded the things. Later we had a nice lunch and some fellowship.
One of the biggest differences that we observed this time was that most of our refugee friends had come from Zaporyzhya. We knew that their native language is Russian, yet most of them now speak Ukrainian even among themselves. From time to time someone would remind them to speak Russian (for the Lithuanians to understand them better). One main reason for this change was the desire to show that Russians and Ukrainians are not the same people.
One of the refugees, sister Olga, mentioned having come to the Carpathian region it took her one week to stop flinching at any louder sound. (From the beginning of the war only one missile has reached the region.) Brother Ostap from Enerhodar (the famous town where most workers of the nuclear plant live) told us of how the Russian soldiers beat him on the street. His ribs had been broken, his lung had been punctured. The poor guy had been left on the street to die. Ostap regained consciousness after many hours and managed to crawl home. He did not receive any help in the local hospital of the occupied town so he decided to somehow get to Zaporyzhya. He found a driver who agreed to take him there with a condition that he would get out in case of any danger to the driver. Luckily, Ostap reached Zaporyzhya and received medical help: after surgery, there is no more danger to his life. Later Ostap came to the Carpathian region and found a place to live in a big house, rented by our friends, the Mennonite brethren, for the refugees. Ostap has been serving there ever since then – he has been using his God-given gift to cook meals! And we can be the witnesses of that.
When we found out that our friends were about to take some food products to refugees in Mukachevo, I and Artūras decided to join them. We visited a Baptist family raising 16 children. They had come from Nikolayev. They had heard that the Russian army was prepared to kill some “Nazis”. They thought: “Well, we are not Nazis… So we will not be attacked and stay home.”
For the first two weeks, they only heard the sound of strong shelling. Yet, when later the rashists began bombarding everything in their way, the poor family went to hide and pray in a garage pit. After the bombarding stopped, they saw that the house of their neighbors was gone and parts of their neighbors’ bodies were spread all around. The sight was so horrifying that the family left the place right away. At present, they stay in Mukachevo and thank all the good-willed people for help.
During this trip, we stayed in Ukraine for a couple of days to fellowship with our old and new friends. The Carpathian Mountain region is marked by breathtaking beauty. Friends showed us a beautiful 45 ft high waterfall and we even had a chance to be lifted in a chairlift up to 3 800 ft height to enjoy the sight of the mountains. We also visited the castle of Polonok with some Lithuanian exhibits there. On our way home for the first time, we heard an alarm sound in the city of Uzhhorod. Luckily, the place was not hit. We proceeded to go back home.
Thank you all for your material, moral support, and prayers. Peace and joy to you all!
(The next trip is planned for the 6th of January.)
