Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško sau naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria. Meilė niekada nesibaigia (1 Kor 13,4-8).
Prisiminkime tipinį daugelio šiuolaikinių filmų siužetą. Du filmo veikėjai intriguojančiomis ar net kiek paslaptingomis aplinkybėmis įsimyli vienas kitą. Jų santykiai yra kupini ne tik romantinių nuotykių, bet ir įvairiausių konfliktų bei netikėtų posūkių. Neretai iškyla pavojus, jog šie santykiai nutruks visam laikui, tačiau meilė ir aistringas potraukis vienas kitam nugali viską. Siužeto atomazga dažnai būna šių įsimylėjėlių vestuvės, nors dažnam filmui neprireikia ir šios „detalės“. Norėtųsi žinoti, kaip toliau sekėsi šiai naujai sukurtai šeimai, tačiau filmo kūrėjų tai dažniausiai nedomina, nebent filmo siužete įvyksta koks nors esminis posūkis – sutuoktinio mirtis arba iširę santykiai, leidžiantys vienam iš filmo herojų įsitraukti į naujus meilės nuotykius.
Priežastis akivaizdi – šeimyninis gyvenimas atrodo pernelyg paprastas ir nuspėjamas, nepakankamai sensacingas ar intriguojantis ir todėl jis negali užtikrinti aukštų reitingų tarp žiūrovų. Deja, panašūs siužetai neretai pasikartoja ir realiame gyvenime. Aistringi dviejų įsimylėjėlių santykiai, kupini susižavėjimo ir jaunatviško idealizmo, rodos, yra viskas, ko šiems žmonėms reikia. Apie tai, kiek šį meilė truks, dažnai net nesusimąstoma – svarbiausia viską patirti dabar ir čia pat. Dažnai žmonės net tuokiasi manydami, kad jei santuoka nepavyks, ją bus galima nutraukti. Tačiau ar toks nepakankamas santykių trukmės įvertinimas vėliau netaps pernelyg didele nenusisekusio šeimyninio gyvenimo, sudužusių vilčių ir pažeistų santykių kaina (ypač, jei kalbėsime apie vaikus)? Anot sociologinių tyrimų, Lietuva šiandien yra viena tarp pirmaujančių Europos šalių pagal skyrybų skaičių, kuomet beveik pusė santuokų išyra. Sunku pasakyti, kas skatina skyrybas; aišku tik viena – šiuolaikinėje visuomenėje vis labiau yra propaguojamas malonumas, kaip vienas pagrindinių gyvenimo tikslų. Gyvenimas – tarsi niekad nesibaigiantys „linksmieji kalneliai“, niekad nesibaigiantis jausmų atplūdis, kurį galima būtų apibūdinti tokiais ( dažnai komerciniais) paraginimais: „Pajusk“, „Patirk malonumą“, „Kartą paragavęs…“ ir pan. Mums, vartotojams, tai skamba patraukliai. Juk retas, kuris ryžtųsi reklamuoti savo prekę arba paslaugas pasitelkdamas tokius šūkius kaip „Įsipareigok“, Lik ištikimas“ ir t.t.
Kalbant apie santykius šeimoje, ypač nepopuliarus yra žodis „įsipareigojimas“ (jis kur kas dažniau vartojamas apibūdinant mūsų veiklą už šeimos ribų). Viename filme, kurį mes žiūrėjome, vaikinas nenorėjo įsipareigoti savo besilaukiančiai merginai ir būsimam vaikui. Įmaldavimus ją vesti jis atsakė žodžiais: Aš nesileisiu patupdomas į narvą.“ Santuokiniai įsipareigojimai šioje scenoje yra prilyginami asmeninės laisvės praradimui, o pažadas „iki mirtis mus išskirs“ transformuojasi į neišsakytą frazę „kol man bus gerai ir jausiu tau potraukį.“ Skamba kiek ciniškai, tačiau netgi vienos knygos pavadinimas kalba apie tai, kad „meilė trunka trejus metus“ Kartą sekėme savo vyresniajam sūnui pasaką ir paminėjau žodį „meilė“, kurios visiems reikia. Išklausęs sūnus atšovė: „Man nereikia meilės“. Labai nustebome, ką gi dabar čia tokio jis pasakys. O jis atsakė: „Man nereikia meilės. Man tik reikia mamos, tėčio ir broliuko“. Iš tiesų šiame sūnaus pasakyme įžvelgiame tam tikrą prasmę: meilė nėra abstraktus žodis ar neaiškus jausmas – ji pasireiškia konkrečiose gyvenimo situacijose. Kaip krikščionys mes galime suvokti tikrąją meilės esmę, kadangi mes pažįstame Dievą, kuris yra meilė (1 Jn 4,16). Jis apreiškė mums savo meilę per santykius su savo tauta ir per savo Sūnų Jėzų Kristų. Mūsų meilė yra tik šios Dievo meilės atspindys.
