Jūsų santuoka ir šeima įtakoja jūsų gyvenima. Dievas sukūrė šeimą, norėdamas išlaisvinti jus nuo pačių egoizmo, kad išmokytų jus aukotis dėl kitų. Šeima yra treniruočių salė mūsų charakterio brendimui, vystymuisi. Pasišventę ir atsakingi tėvai bei mamos bus taip pat geri darbuotojai ir vadovai bendruomenėse. Ir mes, neturėtume vengti šio charakterio tobulėjimo iššukio.
Mūsų šiuolaikinės visuomenės filosofija remiasi individu, kaip pagrindiniu visuomenės elementu. Tokios sąvokos, kaip: lygiateišiskumas, savarankiškumas, ir savęs įgyvendinimas taip pat atspindi šią filosofiją.
Biblijoje pabrėžiama, kad ne atskiras žmogus, bet šeima yra pagrindinė visuomenės ląstelė, elemantas. Atsakingumą Dievas visų pirma traktuoja kaip atsakomybę savo šeimai: vyro atsakomybę už žmoną ir vaikus, žmonos ir vaikų atsakomybę už savo pareigas šeimoje.
Teisingai sudėlioti prioritetus
Jau pimaisiais santuokos metais Dievas man apreiškė mitį, kuri man svarbi ir šiandien: „Visų pirma tu turi išmokti būti vyru namuose, kad tokiu galėtum būti visuomenėje.“
Šios žodžius aš priėmiau giliai į širdį. Man teko pažinti daug vyrų, kurie sprukdavo nuo jiems duotos atsakomyės. Viršvalandžiai firmoje ar bažnycios reikalų tvarkymas ir vis kiti pretekstai jiems buvo galimybė išvengti atsakomybės šeimoje. Toks elgesys visuomet nuvesdavo prie pavydo, apmaudo ir nusivylimo santuokoje. Aš nenorėčiau gyventi tuo pačiu metu pagal dvejopus standartus: plačioje visuomenėje būti spinduliujančiu nugalėtoju, o namuose – niurzgiančiu sutuoktiniu ir vyru. Tai nesuderinama!
Tačiau turėjau daug ko išmokti. Iki šiol gerai prisimenu, kai kartą sėdėjau savo darbo kambaryje ir meldžiausi: „Viešpatie, ką įsivaizdavai patikėdamas mums vaiku? Ką tu sumanei?“ Ir Dievo atsakymas, aiškus kaip krištolas, iškilo man prieš akis: „Mano sūnau, kad išmoktum būti patikimas smulkiuose namų reikaluose ir kad taptum daugiau nei vien tik nugalėtoju.“
Po šio tarpusavio pokalbio pasikeitė mano prioritetai. Misijos laukas numeris vienas yra mano šeima. Tai mano išbandymas. Čia turiu nugalėti savo egoizmą, tarnauti kitiems, juos vertinti labiau nei save ir pasišvęsti. Tuomet ir mano liudijimas apie Dievą bus įtikimesnis.
Nes jeigu kažkas nesugeba būti atsakingas siaurame šeimos rate, tuomet jis nėra pasirengęs atsakingai elgtis Dievo karalystėje. „Jei kas nesugeba šeimininkauti savo namuose, tai kaipgi jis pasirūpins Dievo Bažnyčia (1 Tim 3,5).“
Daugelyje bažnyčių pamokslaujama taip pat pakankamai „individualiai“. Pabrėžiamas dažniausiai atskiro žmogaus santykis su Dievu. Įsakymai dėl atsidavimo ir meilės pirmiausia automatiškai pritaikomi santykiams su kitais krikščionimis, o ne santykiams šeimoje. Paimkime, pavyzdžiui, šias eilutes: „Taigi jūs, Dievo išrinktieji, šventieji ir numylėtiniai, apsivilkite nuoširdžiu gailestingumu, gerumu, nuolankumu, romumu ir kantrumu. Būkite vieni kitiems pakantūs ir atleiskite vieni kitiems, jei vienas prieš kitą turite skundą. Kaip Viešpats jums atleido, taip ir jūs atleiskite. Viršum viso šito tebūnie meilė, kuri yra tobulumo raištis“ (Kol 3,12 -14). Tikriausiai ir jūs sakysite, kad šis tekstas yra svarbus tarpusavio santykiams bendruomenėje. Ir tai teisinga. Tačiau daugelis užmiršta, kad to išmokstama namuose. Tarpusavio bendravimą šeimoje išreiškia šie žodžiai: nuoširdus gailestingumas, draugiskumas, nuolankumas, atsidavimas, kantrybė ir atleidumas.
E. Muehlan
