Sveiki, mielieji! Ketvirtosios misijos į Vakarų Ukrainą dalyviai ir grupė karo pabėgėlių laimingai į Lietuvą grįžo jau prieš keletą dienų. O dabar dalijamės koordinatoriaus Sigito pateiktu kelionės aprašu.
„Išmiegoję nakvynės namuose Košicėje pajudėjome link Ukrainos. Netoli sienos prisijungė ketvirtasis mūsų konvojaus autobusiukas, turėjęs paimti kitą krovinį Pietų Lenkijoje. Šį kartą planavome sieną pervažiuoti Vyšne Nemecke / Užgorodo pasienio punkte. Atvažiavę pamatėme bendrą 2 km eilę, kurioje stovėjo ir sunkvežimiai, ir lengvieji automobiliai, ir humanitarinę pagalbą vežantys mikroautobusai. Nuvykę prie pirmosios užtvaros, iš slovakų pasieniečių sužinojome, kad nebus jokių išimčių, o kiti ten pakalbinti vairuotojai sakė, kad laukė 2 paras. Buvo akivaizdu, kad tiek nelauksime, tad nutarėme važiuoti per Ublos / Malyj Bereznij pasienio punktą, pro kurį leidžiama važiuoti tik iki 3,5 t bendrosios masės automobiliams. Radome gal 1 km eilę, bet policininkai, pamatę, kad vežama humanitarinė pagalba, leido važiuoti be eilės, tai kaip mat atsidūrėme prie Slovakijos pasieniečių. Sienos kirtimo procedūros užtruko kiek virš 2 valandų. Šiek tiek ilgiau užtruko krovininio autobusiuko, vežamo mūsų draugams, išmuitinimas.
Ukrainoje, kaip visada, mus pasitiko mūsų draugai Romanas ir Rodionas. Iki šiol įvažiuodavom į Ukrainą per Vengrijos lygumas, o dabar grožėjomės nuostabiais kalnų vaizdais. Slovakijoje buvo apsiniaukę, lynojo, o Ukrainoje švietė saulė. Jau įsibėgėjo pavasaris – sužaliavo žolė, žydi medžiai. Siela džiaugėsi ir norėjosi viltis ir tikėti, kad karas, dėl kurio mes jau ketvirtą kartą leidomės į kelią, ir ukrainiečių kančios greitai baigsis.
Neilgai trukus atvažiavome į vietą, kur susitikome su kitais draugais ir susipažinome su naujais. Šį kartą paramą iškrovėme sandėlyje, esančiame už 1 km nuo pagrindinės jų gyvenamos vietos. Tada tradiciškai važiavome pabendrauti prie vaišių stalo. Šį kartą įdėmiai klausėmės okupuoto Berdiansko Broliškųjų menonitų bažnyčios pastoriaus Aleksejaus pasakojimo.
Berdianskas išoriškai nelabai nukentėjo, nes okupantai šį miestą naudoja tam tikriems savo propagandiniams tikslams. Per Rusijos žiniasklaidos priemones šis miestas yra rodomas kaip puikus Rusijos pasaulio / taikos (Russkij mir) atnešimo pavyzdys. Bet realybėje šis miestas yra stipriai nualintas ekonomiškai, nes vos ne nuo pačios vasario 24 d. čionai pradėjo plūsti masės pabėgėlių iš Mariupolio. Pačiomis pirmosiomis dienomis buvo sulaikomi stačiatikių kunigai ir kiti tarnautojai, siekiant priversti juos kolaboruoti su okupacine valdžia. Nesutikusius baugino, kankino, kai kuriuos mušė 7 valandas be paliovos. Protestantų bažnyčios gana greitai nusiėmė visas iškabas, rodančias kad pastatai priklauso bažnyčioms, nes rusų valdžia tokias laiko „Vakarų agentų irštvomis“. Aleksejaus ir jo bendražygių tarnavimas okupaciniu laikotarpiu atrodė taip – jie pasitikdavo pabėgėlių autobusus iš Mariupolio, išsirinkdavo labiausiai suvargusius, dažniausiai šeimas su mažais vaikais, juos vesdavosi į bažnyčią arba į tikinčiųjų namus, kur pamaitindavo ir suteikdavo nakvynę. Dažniausiai konkretūs pabėgėliai pabūdavo keletą dienų, atsigaudavo po patirto šoko, bado ir kitų negandų (na, kiek įmanoma nuo to atsigauti, kai kurie buvo ką tik netekę savo artimųjų), ir po keleto dienų išvažiuodavo su naujais suformuotais konvojais Zaporožės link (ten jau kitos istorijos, kiti apšaudymai ir tyčiojimaisi iš okupantų pusės).
Žmonės dažnai keitėsi, bet jų pastoviai būdavo 40-50. Vos išlydėjai vienus, grįžti – bažnyčia jau pilna naujų. Šiuo metu srautai sumažėję, ten apsistoję 4-6 žmonės. Gali kilti klausimas, iš kur resursai pamaitinti tokiai galybei žmonių? Pirmomis dienomis, kol dar dirbo parduotuvės, mūsų draugai visur pirko viską. Jie buvo prašę užsienio tikinčiųjų, kad šie pervestų pinigų į jų sąskaitas, nes dar buvo galima atsiskaityti banko kortelėmis, todėl pavyko gauti papildomų lėšų ir sukaupti nemažai atsargų. Aleksejui išgirdus, kad vienas rusų blokpostas sustabdė 2000 žmonių konvojų ir jie miega tiesiog ant žemės, nieko nelaukęs išskubėjo ten su pledais ir maistu. Su rusų kareiviais užmezgė tam tikrus santykius – išsiaiškino, ko jiems reikia („davai, privezi khleba“, suprask duonos), tai pristatydavo, ir šie leisdavo jam pravažiuoti. Taip jis važiavo daugybę kartų. Vieną dieną važiuojant pro šalį jį pasivadino vieno blokposto vadas ir įspėjo, kad kitą dieną į miestą atvažiuoja „živodiory“ („odalupiai“, pavadinkim) ir kad nekištų nosies iš namų. Turbūt girdėjote, kad Berdianske nuo pat pirmųjų dienų vyko taikūs protestai? Bet po poros savaičių protestuojai aikštėje buvo žiauriai sumušti. Teko matyti filmuotą medžiagą – kraupu. Tai čia tų „živodiorų“ darbas…
Kartu su išvažiuojančiais mariupoliečiais išvykdavo ir berdianskiečiai, tarp jų ir mūsų bažnyčiokai. Per Zaporožę jie pasiekdavo Vakarų Ukrainą. Iš ten daliai jų mes, lietuviai, padėjome pasiekti Lietuvą arba bent jau Varšuvos autobusų stotį. Šiuo metu į Lietuvą esame atvežę ir apgyvendinę daug ukrainiečių, iš jų 16 būtent Berdiansko gyventojų (9-10 šios, jau ketvirtosios, misijos metu)… Pabėgėlių srautams mažėjant ir vis įsigalint okupacinei valdžiai, Aleksejus su šeima taip pat nusprendė trauktis į neokupuotą Ukrainos dalį. Ačiū Dievui, jiems tai pavyko padaryti saugiai.
Pavalgę skaniosos Soliankos (tokia sriuba), pabendravę, pasimeldę, į tris grįžtančius mikroautobusus susisodinę 15 pabėgėlių, jau sutemus pajudėjome link Užgorodo pasienio punkto. Į šią pusę nebuvo nė vienos mašinos, gal dėl to, kad buvo naktis prieš stačiatikių Velykas. Sienos kirtimas vėl užtruko apie dvi valandas. Naktinis vairavimas buvo palyginti ramus, tik kad pakelėse blaškėsi jau ne tik (tradiciškai) kiškiai ir stirnos, bet ir didžiuliai elniai. Žemuosiuose Beskiduose (tokie kalnai) gyvena nemaža jų populiacija. Pora elnių iššoko visiškai prieš pat priekyje važiuojantį mūsų mikroautobusą. Ačiū Dievui, nelaimės buvo išvengta.
Prie Liublino sustojome papusryčiauti, padarėme bendrą nuotrauką ir nuo tada važiavom atskirai. Vieną moterį paleidome Varšuvoje, 14 žmonių parvežėme ir apgyvendinome Vilniuje. Dabar belieka jais toliau rūpintis, taip sakant, sekite reklamą.
“Dėkojame visiems, kurie prisidedate ir palikote!
