Mes visi atmetame valdovą – Dievą, bandydami gyventi savaip, be jo.
Tačiau mes nesugebame valdyti nei savęs, nei kitų, nei pasaulio.
Liūdna tiesa yra tai, kad žmonės nuo pat pradžių atstūmė Dievą, elgdamiesi savo nuožiūra. Mes visi taip darome. Mes nemėgstame, kad kas nors (o mažiausiai – Dievas) aiškintų mums, ką daryti ar kaip gyventi, – sukylame prieš jį įvairiausiais būdais. Mes ignoruojame jį ir tiesiog gyvename savaip. Priešinamės jo nurodymams, maištaujame ir, paklusdami savo geiduliams, vejame jį iš savo gyvenimo.
Visi esame maištininkai, nes negyvename taip, kaip jis liepia. Mums labiau patinka gyventi pagal savas užgaidas, elgtis taip, kaip patys užsimanome, o ne taip, kaip nori Dievas. Šitokią maištingą ir egocentrišką nuostatą Biblija vadina nuodėme.
Bėda ta, kad atstumdami Dievą, mes sugadiname ne vien savo pačių gyvenimą, bet ir visuomenę bei pasaulį. Pasaulis pilnas žmonių, kurie trokšta elgtis tik taip, kaip patinka jiems, o ne Dievui. Mes visi elgiamės kaip maži dievukai su savo nuosavom karūnom ir kovojame vieni su kitais. Dėl to aplinkui regime daugybę kančios ir neteisybės. Visa tai yra mūsų pirmykščio sukilimo prieš Dievą padariniai.
Sukilimo prieš Dievą padariniai tragiški. Kaip Dievas su visu tuo pasielgė?
Nėra teisaus, nėra nė vieno. Nėra išmanančio, nėra kas Dievo ieškotų. Visi nuklydo…
Laiškas romiečiams, 3 sk., 10–12 eil.