Mes galime toliau maištauti prieš Dievą ir bandyti gyventi savaip. Liūdna, tačiau daug žmonių nusprendžia gyventi šitaip.
Galų gale mes sulaukiame to, ko nusipelnome. Dievas pasmerkia mus už tai, kad mes atmetame jo teisėtą valdžią mūsų gyvenimuose. Atstūmę Dievą, esame priversti taikstytis su liūdnomis pasekmėmis ne vien čia ir dabar. Mūsų dar laukia ir baisi amžino atskyrimo nuo Dievo ateitis, ateitis be gyvenimo, meilės ir ryšio su juo.
Tačiau tiems iš mūsų, kurie suprato, kad padėtis beviltiška, atsiranda viltis. Jei mes atsigręžiame į Dievą ir šaukiamės gailestingumo tikėdami Jėzaus mirtimi ir prisikėlimu, tuomet viskas keičiasi.
Dievas sunaikina mūsų nuodėmes. Jis priima Jėzaus mirtį kaip užmokestį už mūsų nuodėmes ir visiškai atleidžia mums. Jis išlieja savo Dvasią į mūsų širdis ir suteikia mums naują gyvenimą, kuris tęsiasi po mirties amžinybėje. Iš maištininkų mes virstame Dievo šeimos nariais, jo sūnumis ir dukromis. Mes imame gyventi su Jėzumi kaip mūsų valdovu.
Šie du gyvenimo būdai yra visiškai skirtingi. Rinkis!
Kas tiki Sūnų, turi amžinąjį gyvenimą, o kas nenori Sūnaus tikėti – gyvenimo nematys: virš jo kybo Dievo rūstybė.
Ev. pagal Joną, 3 sk., 36 eil.