3. Dievas neleidžia maištauti amžinai.
Bausmė už maištą – teismas ir mirtis.
Kadangi Dievui žmonija labai rūpi, tai jos maištas jį liūdina. Todėl, atėjus laikui, Dievas pareikalauja atsakyti už savo veiksmus. Jam ne visvien, kaip mes elgiamės su juo, ir su kitais žmonėmis. Dievas įsikiša ir mūsų maištavimą sustabdo.
Dievo nuosprendis yra visiškai teisingas, kadangi gauname to, ko patys prašomės. Maištaudami prieš Dievą, mes jam sakom: „Eik šalin. Nenoriu, kad man aiškintum, ką daryti. Palik mane.“ Būtent tai Dievas ir padaro. Jis nuteisia maištininkus pasitraukdamas ir atskirdamas juos nuo savęs. Amžiams! Bet kadangi Dievas yra gyvybės ir visokio gėrio šaltinis, tai atskyrimas nuo jo reiškia amžiną mirtį. Maištavusieji prieš Dievą užsitraukia amžiną mirtį ir atskirtį nuo Dievo.
Baisus Dievo teismas! Bet jis laukia visų, nes visi esame maištininkai.
Argi nėra jokio išsigelbėjimo? Nejau visi esame pasmerkti mirčiai? Tikrai taip ir būtų, jei ne paties Dievo stebuklingas įsikišimas.
Ir kaip žmonėms skirta vieną kartą mirti ir stoti į teismą…
Laiškas hebrajams, 9 sk., 27 eil.